Kepurė

Inkilai

© 2017 GVA

 Inkilai

Įvadas

Žmonių veiklos įtaka paukščiams

Daugelyje Europos šalių nyksta įprastos ir skaitlingos paukščių rūšys. Pavyzdžiui, Vokietijoje smarkiai sumažėjo grąžiagalvių, mėlyngurklių, kiauliukių, upinių ir juodųjų žuvėdrų. Net ir tokiai rūšiai, kaip kovas, nėra lengva. Baltasis gandras Europos viduryje yra retas paukštis. Dauguma šių rūšių turbūt būtų išlikę tik knygų paveikslėliuose, jei ne savalaikė žmogaus pagalba.

Svarbiausia priežastis, lemianti paukščių rūšių nykimą, yra jų gyvenamosios aplinkos pokyčiai. Tos rūšys, kurios nesugeba prisitaikyti naujoje aplinkoje, patiria didžiausius sunkumus. Brandžių miškų kirtimas pirmiausia pakenkia dideliems paukščiams, kurie įrengia savo lizdus medžių šakose ir uoksuose - dieniniams plėšrūnams, pelėdoms, juodajam gandrui, taip pat uldukams, žalvarniams ir kitoms rūšims. Melioracija sumažina gervėms tinkamų gyventi pelkių skaičių. Mažesniems paukščiams šie pokyčiai gal ir nėra visiškai katastrofiški, bet neigiamos įtakos jų skaitlingumui turi. Plyni miškų kirtimai, kai medžiai iškertami neatsižvelgaint į jų ekologinę reikšmę miškui, atima būstą iš daugelio rūšių paukščių ir jie nebesugrįžta. Miškai ir laukai tampa vis skurdesni biologine įvairove. Dažniau plyksteli miškų ir žemės ūkio kenkėjų antpuoliai, nes sutrikdyta ekologinė pusiausvyra. Kenkėjams naikinti pasitelkiami chemijos pramonės produktai, kurie turi savų trūkumų ir savo ruožtu sukelia kitokias ekologines problemas.

Gamtą žaloja industrija, urbanizacija, besiplečiantis žemės ūkis, miškų kirtimai ir tradicinių paukščių gyvenviečių nykimas, žmogui vis daugiau užimant gamtos sukurtą paukščių prieglobstį ir įrengiant ten laisvalaikio, ūkio ar komercinės paskirties vietas. Kai kuri veikla tik pasunkina paukščių gyvenimą, kita gi – tiesiogiai paveikia perėjimo vietas.

Šių neigiamų pokyčių gamtai autoriai dažniausiai yra žmonės arba jų veiklos pasekmės, bet patys žmonės gali ir privalo šiuos pokyčius sumažinti ar sušvelninti jų poveikį. Daug ką galime padaryti ir mes patys, ne kas nors kitas. Pagalba paukščiams - prieinamas ir garbingas užsiėmimas tikriems gamtos mylėtojams. Pradžiai, galima užsiimti inkilų gamyba, esančių lizdinių teritorijų apsauga, paukščių maitinimu ir panašia veikla.

Visuomenės veikla

Atsiranda vis daugiau visuomeninių organizacijų, kurios imasi rūpintis gyvūnų ir paukščių globa, bando atkurti retų rūšių populiacijas ten, kur jos jau nebegyvena ir praktiškai gelbsti tas rūšis, kurioms gresia išnykimo pavojus.

Ką gali visuomenė, išsaugodama gyvūnų pasaulio įvairovę, iliustruoja šis pavyzdys. Šveicarijoje 1949 m. žuvo paskutinis baltasis gandras. Taip ir būtų likusi šalis be šio gražaus paukščio, jeigu nebūtų atsiradę entuziastų. Maksas Blešas (Max Bloesch) organizavo ornitologų mėgėjų grupę, kuri užsiėmė šių paukščių populiacijos atstatymu. Buvo sukurtas specialių priemonių planas ir jau po 11 m. pirmoji pora laisvėje vėl išperėjo paukščius. Plėtėsi dirbtinių lizdų tinklas ir 1998 m. Šveicarijoje jau perėjo 167 poros. Tiesa, turėjo prabėgti net 50 metų, kol perinčių porų kiekis tapo toks, koks buvo amžiaus pradžioje.

Kas yra dirbtinis lizdas?

Tai - žmogaus įrengtas lizdas paukščiui. Dažniausiai šie lizdai imituoja gamtos sukurtas paukščių perėjimo vietas: inkilai - medžių dreves, nišas ir ertmes, įvairios konstrukcijos - šakų rezginius. Dirbtinius lizdus galima kelti ten, kur trūksta natūralių lizdinių teritorijų, taip pat ten, kur norima pritraukti apsigyventi tam tikras paukščių rūšis. Galima daryti ir atvirkščiai, norint nuvilioti paukščius iš jų nepriimtinose vietose susuktų lizdų (pavyzdžiui, gandrus - nuo elektros stulpų) ir suteikiant jiems pritaikytas sąlygas kitose vietose Kaip sako mokslininkai, dirbtiniai lizdai - ekologinė sistema paukščių elgesiui valdyti.

Labiausiai paplitęs dirbtinis lizdas - inkilas

Inkilus žmonės gamina jau nuo seno. Anksčiau liaudies meistrai juos papuošdavo drožiniais, suteikdavo jiems neįprastas formas. Tokie inkilai yra labiau meno forma ir dabar tokius inkilus rasite nebent muziejuose. Nuo senų laikų priimta ant namo stogo ar aukšto stulpo iškelti medinius vežimo ratus, kuriuose lizdus susuka gandrai. Šios tradicijos yra išbandytos laiko, o šiais laikais gali pagelbėt ir mokslas.

Inkilai jau senai kelia susidomėjimą, apgyvendinti - teikia malonumą, o pastaruoju metu dirbtiniai lizdai turi dar didesnę reikšmę ir padeda išsaugoti paukščių įvairovę nuo pačių žmonių gamtos išnaudojimo. Inkilų statymas gali turėti įtakos, ar paukščiai išgyvens tam tikrose vietose. Netgi tiems paukščiams, kurie kadaise buvo įprasti, bet dabar tampa vis retesni, inkilai gali būti realia išsigelbėjimo priemone, padedančia jiems išlikti vietose, kuriose natūralių uoksų ir medžių, tinkamų perėjimui, lieka vis mažiau. Vietų, kuriose inkilų statyti nereikia, beveik nėra. Net paprastas prie namų įrengtas inkilas yra svarbus, nes žmonės dažnai stato namus ten, kur anksčiau augo medžiai – ir tokių vietų vis daugėja. Priemiesčiuose yra galimybė apgyvendint kiek retesnes rūšis - čiurlius ir pelėsakalius, ne tik naminius žvirblius ar varnėnus. Be tiesioginės inkilų vertės, išsaugant paukščių įvairovę, inkilai gali tapti informacijos šaltiniu, aiškinantis paukščių biologijos faktus ir elgesio ypatumus. Inkilai yra ir bendros ekologinės aplinkos sveikatos priedai.

Inkilų yra įvairių konstrukcijų, matmenų ir tipų. Žodis 'inkilas' dažniausiai reiškia bet kurį dirbtinai sukurtą įrenginį, kurio tikslas – sudaryti sąlygas paukščiams apsigyventi sukurtame lizde. Įskaičiuojami ir plaustai vandens paukščiams, urveliai kūtupiams, tulžiams ir urvinėms kregždėms, taip pat ir tradiciniai inkilai liepsnelėms, karetaitėms ar mėlynosioms zylėms. Čia nėra paminėti visi įmanomi dirbtiniai statiniai perintiems paukščiams – pavyzdžiui, ploni drenažo vamzdeliai didžiosioms zylėms, nukirptos palto kišenės, pritvirtintos prie daržinės – liepsnelėms, ar sunkvežimai, automobiliai, kuriuose mėgsta perėti baltosios kielės, ar netgi – kaukolės, kuriose, kaip žinoma, yra perėjusios karetaitės. Vietoj to yra siūlomos praktiškos konstrukcijos. Geras inkilas yra tas, kuriame paukščiai išperi sveiką ir gausią jauniklių vadą. Jis turi būti saugus, apsaugoti nuo plėšrūnų ir išlikti toks, nepriklausomai nuo oro sąlygų. Inkilas turėtų būti nebrangus, paprastas pagaminti ir išlaikyti, nesudėtingas prižiūrėti ir ilgaamžis.

Inkilų matmenys neturi būti itin preciziški. Jei paukščiai būtų tokie išrankūs, kad užimtų tik preciziškai pagamintus inkilus, jų gyvenimas būtų nepakenčiamas, nes gamtoje tokių natūralių būstų nepasitaiko. Paukščiai prisitaiko apsigyventi įvairiuose būstuose. Mūsų uždavinys – padaryti taip, kad inkilas taptų kiek įmanoma patogesnis ir saugesnis. Skirtingoms rūšims nebūna idealaus būsto, nes viskas priklauso ir nuo vietinių sąlygų – klimato, plėšrūnų, konkuruojančių rūšių, esančių 'statybinių' medžiagų ir vietinės populiacijos ypatumų. Lizdinės teritorijos pasirinkimas taip pat būna skirtingas, pavyzdžiui, kai kuriose vietose naminės pelėdos gali užimti tik 'kamino' tipo inkilus, o kitose – tik įprastus inkilus su didele anga. Dėl šių priežasčių aprašomi ne dogmatiški sprendimai, bet pagrindiniai principai, kuriais vadovaujantis galima pasiekti sėkmės. Aišku, visada yra proga išbandyti nestandartinius sprendimus ir pabandyti eksperimentuoti, darant savas inkilų konstrukcijas ar apsaugant jas nuo plėšrūnų.

Inkilai - ne tik būstas paukščiams

Inkilais galima aprūpinti ir didelius plotus. Tai gali būti ir skirtingų konstrukcijų nameliai nedideliuose plotuose (soduose ar vietiniuose parkuose), taip pat – vienodos konstrukcijos inkilai, pastatyti dideliuose plotuose. Viskas priklauso nuo to, kokią grupę ar rūšį norima privilioti į tam tikrą vietą. Bet kuriuo atveju, verta pasistengti, kad tų vietų prižiūrėtojai gautų daugiau informacijos apie vykdomą veiklą. Juokingi nutikimai ir informacija apie perinčius paukščius visuomet padidina susidomėjimą. Paukščių žieduotojai galėtų papasakoti apie žieduotų paukščių kiekius ir jau jų sužieduotus, antrą kartą pagautus paukščius. Kai kurie žieduotojai paskelbia rezultatus tiems, kurių žemėse žieduojami paukščiai – taip skatinamas dėmesys ir sulaukiama pritarimo vykdomai veiklai. Susidomėjimas skatina pagalbą ir netgi aršūs šios veiklos priešininkai tampa pagalbininkais ar bent jau netrukdančiais. Akivaizdūs informavimo pliusai būna pagalba statant naujus inkilus, kartais – pagalbinių priemonių (pavyzdžiui, kopėčių ar virvės) skolinimas ir pan. Nemateriali pagalba – taip pat neįkainojama. Žmonės, tiesiogiai nesusiję su veikla, bet gerai informuoti, dažniau būna geranoriškai nusiteikę ir labiau linkę pagelbėti. Įvairios visuomeninės organizacijos gali pateikti reikalingus inkilų brėžinius. Į šią veiklą gali būti įtrauktos ir mokyklos, nauda bus abipusė – ir paukščiams, ir studentams. Inkilų darymas nėra specialių įgūdžių ar ypatingų žinių reikalaujantis darbas ir į jį galima įtraukti net žmones, neturinčius specialių žinių apie paukščius. Parkai ir draustiniai gali sulaukti pagalbos iš geranoriškai nusiteikusių žmonių, kurie, darydami inkilus gali gilinti savo žinias ir kartu - pagelbėti paukščiams.

Kada tikėtis rezultatų?

Gali būti, kad kitą dieną po iškėlimo jame atsiras plunksnuoti gyventojai. Bet inkilai nebūtinai bus užimti iš karto juos pastačius. Tai nuvylė ir nuvilia daugelį inkilų darytojų. Svarbu atkaklumas ir ištvermė. Paukščiai anksčiau ar vėliau įvertina inkilų privalumus ir ima jais naudotis. Šis procesas gali užtrukti. Ištvermės rekordas priklauso Škotijos grupei, kuri laukė 15 metų, kol jų inkilus užims klykuolės, bet sukūrė šių gražių paukščių perinčią populiaciją savo darytuose inkiluose. Net jeigu šiemet jūsų inkile neapsigyveno zylės, darbas - ne veltui. Šiuose inkiluose gali nakvoti ir kiti paukščiai. Yra užfiksuota atvejų, kai zylių inkile itin blogu oru slėpėsi virš 50 karetaičių. Inkilas, kuris nesuteikia pastogės visai jokiam gyvam padarui – reta išimtis. Šikšnosparniai, pelės, ežiai, bitės, šliužai, kandys, vorai – daugelis pasinaudos saugia slėptuve.

Viskas, ką rasite čia apie inkilus – nėra visaapimantis ir galutinis verdiktas. Informacija kinta, o žmonės sugalvoja vis naujų konstrukcijų inkilų.