Kepurė

Tipai

© 2017 GVA

 Inkilų tipai

Inkilų tipai

Pastaba: Tekste pateiktų piešinių mastelis yra apytikris. Iliustracijose pavaizduota tik bendra idėja ir vieno ar kito tipo svarbiausios ypatybės.

'Kamino' tipo inkilai

Šis inkilų tipas buvo sugalvotas specialiai naminei pelėdai, bet jame sėkmingai peri ir pelėsakalis, uldukas, liepsnelė, didžioji zylė, kėkštas bei varnėnas.

Inkilo pagrindas – stačiakampis, gali būti ir kvadratinis, inkilas atviras viename gale ir uždaras – kitame. Dažniausiai kabinamas 45° kampu į horizontą, nors kampas nėra labai svarbus. Pagrindas daromas iš medžio arba metalo, būtinai su drenažo skylutėmis, nes lietus dažnai patenka vidun. Dugnas turėtų būti išklotas žievės gabaliukais ar panašia medžiaga. Viršutiniai sujungimai turėtų būti vandeniui nelaidūs. Jei neaišku, ar vanduo netekės per sudūrimus, geriau naudoti kokią nors stogo izoliacinę medžiagą. Inkilas labai gilus, todėl tikrintį jį galima tik per šone padarytas dureles. Durelės turėtų būti mažiausiai 20 cm nuo pagrindo apačios, kad betikrinant neiškristų jaunikliai ar kiaušiniai. Durelių uždarymui galite naudoti bet kurį jums priimtiną būdą, pavaizduotas medinių užsklandų būdas tiks, kaip ir bet kuris kitas. Viršutinė dalis gali išsikišti į priekį, kad į vidų, lietui lyjant, patektų mažiau vandens. 2-3 cm skersmens lystelė ar šaka, pritvirtinta prie apatinės dalies galėtų būti paukščio nusileidimo atrama (pav. 11).

Viršus Šonas Šonas Apačia Pagrindas
Pav. 11a 'Kamino' tipo inkilo: viršus / šonas / šonas / apačia / pagrindas

Inkilas Inkilas
Pav. 11b Surinktas ir modifikuotas 'kamino' tipo inkilas

Stebėti vidų galima ir per veidrodį, pritvirtintą ir tinkamai pasuktą prie įėjimo ar ant stogo.

'Kamino' tipo inkilai tvirtinami daugeliu būdų. Jie gali būti tvirtinami vielomis po (pav. 12a) ar virš (pav. 12b) storesnės šakos, tik nepamirškite kiekvienais metais atlaisvinti laikančiųjų vielų. Galima tvirtinti, prisukus 45° kampu prie vieno šono atramą ir tvirtinant ją vertikaliai prie medžio kamieno (pav. 12c). Galima pritvirtinti ilgą atramą inkilo priekyje ir, suradus tinkamą medžio išsišakojimą, įsprausti konstrukciją tarp šakų (pav. 12d). Šiuo atveju atramos papildomai tvirtinti nereikės, nes inkilas laikysis dėl savo svorio. Galiausiai, galima pakabinti inkilo viršų ant šakos, 45° kampu įremiant jo galą į kamieną. Šis kabinimo būdas primena nulūžusią, išpuvusiu viduriu, šaką.

Tvirtinimas
Pav. 12 Inkilų tvirtinimo būdai

Tuneliai

Tuneliai – inkilai, kurie talpinami ant žemės arba po žeme (pav. 13). Prie jų gali būti (bet – nebūtinai) tvirtinami lizdiniai skyreliai. Tokio tipo inkiluose įsikuria audrašaukliai, urvinės antys, tulžiai, kūltupiai, urvinės kregždės.

Tunelis Tunelis Tunelis Tunelis Tunelis
Pav. 13 'Tunelio' tipo inkilai

Šioms konstrukcijoms galima naudoti ir medį, bet paprasčiau jas daryti iš kitų medžiagų. Tai gali būti plytos, plokšti akmenys, drenažo vamzdeliai, į krantą išmesti medžiai, durpės. Tuneliai turėtų būti uždengti vietoje esančiomis medžiagomis – pavyzdžiui, akmenukais, jei jie statomi žvyruotoje pakrantėje arba įkasami į natūralius ar dirbtinius pylimus. Jie turėtų būti klojami vos pakelti į viršų, ypač tie, kurie padaryti iš nepermirkstančių medžiagų, tam, kad galėtų išdžiūti, patekus į juos drėgmei.

Tunelius daro ir iš cemento ar stiklo audinio, suteikiant jiems tinkamą formą. Iš jų galima padaryti ne tik apvalios formos tunelius (kaip, pavyzdžiui, pagaminti moliniai vamzdžiai).

Kai kurioms rūšims, statant tunelius, jų vidų reikia pripildyti vietinėmis medžiagomis (smėliu, moliu), paliekant tik nedidelę neužpildytą dalį pradžioje – tulžiai, urvinės kregždės patys išsikasa savo urvelius. Tik nereikia persistengti – žemės neturi būti labai suspaustos.

Tikrinimui, jei reikalinga, įrengiamas atskiras kanalas su durelėmis tolimajame tunelio gale. Per šį kanalą tunelis ir valomas. Tuose tuneliuose, kur nėra įrengtas atskiras kanalas, valymas atliekamas per pagrindinį įėjimą, naudojant ilgą kablį. Nepamirškite tokių inkilų valyti kasmet.

Tuneliams nebūtinos grindys, nors maži tuneliai su jomis yra saugesni. Tunelio grindys būtinai turi būti nuklotos vietinės aplinkos gruntu – smulkiais akmenukais, smėliu, molio grumstais. Daugumas rūšių pačios išsikasa sau urvus, todėl, jei padarėte perėjimo 'kambarį' ir užpildėte jį gruntu, jis turėtų būti pakankamai tvirtu stogu, kad užkasus jį žemėje, o paukščiui jį ištuštinus – nesubliukštų ir pats paukštis negalėtų išsikasti kiaurai statinio grindis. Net mažesnėms rūšims, tokioms kaip tulžiai ir urvinės kregždės, patartina tunelio gale įrengti apie 60 cm kvadratinę patalpą tvirtais šonais.

Tunelio įėjimas dažniauiai būna to pačio skersmens ir formos, kaip ir pats tunelis, bet kai kurioms rūšims, pavyzdžiui, kūltupiams, reikia, kad įėjimas būtų siauresnis. Jiems galima įėjimą užtaisyti ir pragręžti mažesnę skylę arba, padaryti paprasčiau – dalinai uždengti įėjimą akmeniu. Tunelio profilio forma nėra svarbi. Vienodai gerai tinka ir apvalūs vamzdžiai, ir – stačiakampės medinės konstrukcijos.

Plėšrūnai dažnai pakenkia inkilams, įrengtiems ant žemės. Apsaugai naudojamas inkilo dugne pritvirtintas kaištis, smeigiamas į žemę, ir spygliuota viela apvyniota išorė – taip įrengtus lizdus bus sunku ar neįmanoma iškasti lapėms ar šunims. Būna atvejų, kai plėšrūnai prisikasa iki lizdinio 'kambario' be grindų iš apačios. Apsaugai nuo tokių atvejų, galima, kiek giliau, po inkilu, žemėje įkasti patiestą vielinį tinklelį.

Plaustai

Plaustai ir dirbtinės salos reikalingos daugeliui vandens paukščių. Juose gali perėti narai, kragai, antys, žąsys ir gulbės. Jie gana gerai apsaugoti nuo plėšrūnų ir pasiteisina vietose, kur intensyviai žvejojama nuo kranto, bet retai – pačiame vandenyje, arba prie vandens telkinių, kurių pakrantės išbetonuotos. Be jau minėtų rūšių, mažesnės rūšys taip pat linkę perėti ant tokių dirbtinių lizdų, nes jų viršus dažniausiai padengiamas velėna ir apsodinamas augalais. Tarp tokių galima paminėti nendrines višteles, ežerines nendrinukes, nendrines startas.

Dažnai pavyksta įtikinti žvyro kasybos įmones, kad tokių plaustų reikia užpiltuose žvyro karjeruose ir jos pasiūlo netgi savo medžiagas ar įrangą, reikalingą pastatyti plaustams; gamtos mylėtojai gali pastatyti tokius plaustus draustiniuose.

Tos pačios rūšys, kurios įsikuria plaustuose, noriai kuriasi ir dirbtinėse salose. Dirbtines salas yra sunkiau pagaminti, bet jos žymiai patvaresnės ir ilgaamžiškesnės. Plaustai labiau pasiteisina tose vietose, kur labai gilūs vandenys arba ten, kur vandens lygis kinta. Kitur – geriau statyti dirbtines salas. Plaustai gali būti skirtingi, viskas priklauso nuo naudojamų medžiagų ir patirties, juos darant.

Rėmas

Rėmui geriausiai tinka mediniai pabėgiai, telegrafo stulpai. Jie suveržiami varžtais stačiakampio forma, įstrižai tvirtinama plonesniais strypais ar rąstais. Mažesni plaustai atitinkamai daromi iš plonesnių medinių dalių. Jei yra galimybė, įrankiai ir yra specialistai suvirinimui – pasinaudokite tuo.

Platforma

Ji priklauso nuo plausto tipo. Jei ant plausto bus augalijos, reikalingos metalinės grotelės. Per jas augalų šaknys pasieks vandenį, bet tam reikės ir gero, tvirto pagrindo. Jei ant plaustų augalų nebus – galima naudoti medinę platformą. Tiks bet kokios medžio plokštės, pageidautina – atsparios vandens poveikiui. Netgi senos durys ištvers vieną ar du sezonus. Įsitikinkite, kad platformoje nėra plyšių, per kuriuos galėtų iškristi jauni paukščiai.

Plūdurai

Suvirintos plieninės talpos tinka geriausiai, bet jas paruošti reikės profesionalų pagalbos. Didelių stačiakampių talpų viršus gali atstoti ir platformą, tik reikia paaukštinti kraštus, kad ant jos laikytųsi užpiltas gruntas, ir gali prireikti sukurti kokią drėkinimo sistemą. Apželdinus viršų, turėtų užtekti ant jo patenkančio lietaus vandens. Plaustas, aprūpintas tik vienu plūduru, gali būti mažiau stabilus, dėl to jo apčioje reiktų įtaisyti papildomą balastą.

Taip pat galima pritaikyti ir kitokius plūdurus. Tai gali būti polistireno plokštės. Jos genda, jei sąlygos labai blogos, bet šiaip – yra gana ilgaamžės ir jas lengva tvirtinti. Prie tokios konstrukcijos šonų verta pritaisyti kokias nors atsvaras, kad ji nebūtų per daug plūdri ir taptų stabilesnė vandenyje. Kai kuriuose mažesniuose plaustuose buvo naudojami nedideli polistireno gabalai, pritvirtinti daugelyje vietų prie platformos grotelių.

Galima naudoti ir statines. Metalinės statinės greitai rūdyja ir jas reiktų keisti kas keletą metų. Plastikinės statinės žiemą tampa trapios, bet tinka plaustuose, kurie įrengiami tik vasaros metu. Jei plūduruose yra oro, reiktų pagalvoti apie tai, kas atsitiks, jei plūduras prakiurs. Galima tuščiavidurius plūdurus pripildyti polistireno gabaliukais. Konstrukcijos, kuriose naudojama daug mažesnių plūdurų, o ne vienas ar du dideli, yra žymiai saugesnės.

Plūdurai Plūdurai Plūdurai Plūdurai
Pav. 14 Plūdurų panaudojimas

Priedai

Visus plaustus reikės švartuoti. Tam prie jų reikia pritvirtinti kilpas. Dažniausiai plausto priešingose pusėse tvirtinami plieniniai žiedai.

Apželdintuose plaustuose (narams, kragams, antims ir vištelėms) reikės įrengti atramines sieneles. Tinka rąstai ar lystelės, tik plaustas turi būti lengvai pasiekiamas iš vandens. Jei aplink visą plaustą įrengta atraminė sienelė, reikia padaryti nuožulnią plokštumą, liečiančią vandenį, per kurią paukštis galėtų patekti ant plausto. Įrengiant plaustus minėtoms rūšims, svarbu, kad atraminė sienelė nebūtų labai aukšta, jei kartais, gresiant pavojui, jaunikliams reikėtų greitai ją perlipti ir patekti į vandenį.

Plaustuose, kuriuose nėra augalų (žuvėdroms ar mažiesiems kragams), turėtų būti įrengta apsauginė maždaug 25 cm aukščio sienelė, kad jaunikliai neįkristų į vandenį. Ji turėtų būti pakankamai tvirta, nes suaugę paukščiai mėgsta ant jos tupėti, ypač, jei ji įrengta iš grotelių. Sienelės viršus turėtų būti neaštrus.

Žuvėdroms įrengiamuose plaustuose ant platformos priberiama skiedrų arba žvyro, bet prieš tai ant jos verta patiesti juodo pilietileno plėvelę tam, kad platforma neapželtų. Aplink plausto perimetrą tuo atveju reikia prikalti nelabai aukštą lystelę, kad žvyras neišbyrėtų. Reikėtų padėti ir keletą ar keliolika didesnių akmenų. Jais pasinaudos paukščiai. Ant plausto reikia įrengti ir pastogę jaunikliams pasislėpti nuo blogo oro. Tam tiks kelios medinės apverstos dėžės be vieno šono, pritvirtintos prie pagrindo. Pastogę gali suteikti ir storesnės šakos. Jei plauste norima apgyvendinti žuvėdras, nereikėtų pastogei naudoti tokių didelių dėžių, į kurias tilptų antys – jos gali ten perėti.

Balastas

Gruntas ar žvyras dedamas tada, kai denis pilnai paruoštas. Jo reikia dėti tiek, kad plaustas nugrimztų į reikiamą gylį. Įsitikinkite, kad jo svorio centras nėra per daug aukštai. Jei taip – nuimkite žvyrą nuo viršaus ir plausto apačioje pritvirtinkite sunkų daiktą (metalo gabalą ar sunkesnį akmenį). Grunto sluoksnis turėtų būti toks, kad augalai galėtų augti ir į jį patektų drėgmė. Idealiu atveju grunto sluoksnis turėtų turėtų liesti vandenį, kad augalai būtų gerai drėkinami. Plaustą apsodinkite tų vietų, kuriose jis plaukios, vietiniais augalais. Labai dideliuose plaustuose sodinami ir nedideli krūmokšniai.

Ant plaustų galima statyti vandens paukščių inkilus.

Tvirtinimas

Plaustas tvirtinamas dviemis grandinėmis su svarmenimis. Svarmenys gali būti iš nuolaužų, apipiltų betonu, metalo laužo. Neblogi inkarai gaunasi iš apipintų virvėmis ar plastiku dengtomis vielomis sunkesnių akmenų. Apie 300 kg svarmenys tiks beveik visiems plaustams. Stabilumui palaikyti švartavimo virvės turėtų eiti nuožulniai, o ne vertikaliai (pav. 15).

Tvirtinimas
Pav. 15 Plausto tvirtinimas

Dvi švartavimo virvės turėtų būti tvirtinamos priešinguose plausto kampuose. Žiūrint iš viršaus jos turi eiti tiesia linija, o ta linija – nustatyta vyraujančio vėjo kryptimi (pav. 16). Inkarai nugabenami į vietą, naudojant patį plaustą. Plaustai į vietas velkami valtimis ar kateriais, o mažesniuose vandens telkiniuose gali būti nutempiami priešinguose krantuose sustojus žmonėms ir traukiant virves. Įsitikinkite, kad švartavimo virvės yra pakankamo ilgio prieš nuleidžiant inkarus. Plaustai tvirtinami toliau nuo kranto ir nuo trikdymo, geriausia – sekliose įlankose.

Tvirtinimas
Pav. 16 Plausto tvirtinimas. Rodykle pažymėta vyraujanti vėjo kryptis

Jei vandens lygis svyruoja, plaustas bus stabilesnis, jį pririšus ilgomis virvėmis, nuleistomis bukesniu kampu, nei trumpomis – stačiu. Įsitikinkite, kad virvių ilgio užteks, jei vandens lygis smarkiai svyruoja. Jei vandens lygis labai kinta, reikės kažkokio virvių reguliavimo. Meskite inkarus ypač atsargiai ir žiūrėkite, kad juos laikančiose virvėse neįsipainiotų jūsų komandos nariai.

Priežiūra

Plaustus reikia tikrinti vieną ar du kartus per metus. Apžiūrėkite konstrukciją ir juose augančius augalus. Jei plaustai nereikalingi paukščiams žiemą, juos geriau išvilkti į krantą. Tai apsaugo juos nuo atmosferos poveikio ir nerimstančių kirų. Traukiant plaustą, nepamirškite prikabinti plūdurų-žymeklių prie plaustą laikiusių švartavimo virvių. Tam tinka plastikinės talpos, bet jas labai sunku pastebėti, todėl reiktų jas ryškiai pažymėti arba naudoti prie jų pritvirtinamas vėlevėles.

Plaustas-'čiužinys'

Ši konstrukcija sėkmingai naudojama narų ir kitų vandens paukščių apgyvendinimui. Plaustas sudarytas iš 5-25 litrų plastikinių talpų sluoksnio. Jos gali išlaikyti iki 30 cm storio velėnos sluoksnį. Talpos tvirtinamos nedidelėmis grupėmis ir apvyniojamos plastikiniu tinklu, kuris surišamas plastiku apvilkta viela. Tarp velėnos ir plūdurų sluoksnio dedamas storo polietileno sluoksnis. Plaustas plaukia, vos siekdamas velėnos sluoksniu vandenį. Kadangi be velėnos sluoksnio jis labai lengvas, gali būti surenkamas toliau nuo vandens. Plausto šonuose tvirtinamos virvinės rankenos, kurios naudojamos plausto transportavimui, o nuleidus į vandenį – švartavimui. Velėna dedama į plaukiantį plaustą. Dedant vis daugiau velėnos, jį reikią tempti vis giliau į vandenį. Pilnai paruoštas, toks plaustas sveria apie 2 tonas.

Pav. 17 pavaizduotas tokio plausto konstravimas. (1) 2 x 3 m plaustui reikės apie 10 x 2 m tinklo, sulenkto į tris dalis. (2) Kiekviena talpa pririšama prie tinklo apačios ir vidurinės dalies. Jei naudojamos talpos yra skirtingų dydžių, didesnes reiktų dėti arčiau centro. (3) Plausto kraštai ir kampai apraišomi nepūvančia virve ar plastiku dengta viela, paliekant virvines 30 cm kilpas plausto kampuose. Polietileno sluoksnis dedamas virš plūdurų sluoksnio, pritvirtinant šonus ir kampus. (4) Velėna dedama eilė po eilės, uždengiant ją tinklu ir pririšant kiekvieną eilę prie viršutinio plūdurų sluoksnio (tam reikės subadyti polietileno sluoksnį). Velėnos sluoksnis iš šonų apraišomas panašiai, kaip ir plūdurų sluoksnis.

Čiužinys Čiužinys Čiužinys Čiužinys Čiužinys
Pav. 17 Plausto-'čiužinio' gamyba

Platformos

Platformos – konstrukcijos, ant kurių paukščiai įsirengia lizdus. Mažiems paukščiams platformos gali būti padarytos iš senos dėžės, lovelio, ar net kokoso riešuto žievės, pritvirtintos tinkamoje vietoje. Patikrinkite, ar tokia platforma sudaro gerą užuovėją, nedrėksta ir yra gera slėptuvė. Paprasta platforma padaroma, dubens forma išlenkiant metalinį tinklelį. Didelės platformos, skirtos plėšriems paukščiams, turi būti iš tvirto pagrindo. Geriausiai tinka apverstos piramidės ar trikampės formos (pav. 18). Rėmas laiko tinklą, į kurį būna kraunamas lizdas. Lizdas turėtų būti daromas iš lanksčių šakų, apipinant rėmą – iš pradžių stambesnėmis, po to – plonesnėmis šakomis. Ant viršaus uždedamas durpių ar apverstos velėnos sluoksnis ir centre padaroma įduba. Rėmas vietoje tvirtinamas viela.

Platforma Platforma
Pav. 18 Platformos

Kaip 'platformos' tinkamose vietose gali būti naudojamos karklų pintinės ar net tvirtos kėdžių atramos. Ant tokio pagrindo padėtas senas varnos ar šarkos lizdas bus greitai įvertintas paukščių. Seni ir nenaudojami varnų lizdai gali būti naudojami ir be pagrindo, juos gerai pritvirtinus medžio šakų išsišakojime. Ši operacija naudinga ir tuomet, kai iškrinta lizdas su jaunikliais.

Vandens paukščiams daromos ir vielinės platformos, į kurias pridedama vandens žolių ir pritvirtinama prie neaukštų kuoliukų. Tokia platforma turi būti įrengiama nuošaliose vietose ir pakelta kiek aukščiau, nei aukščiausias patvinusio vandens taškas.

Kai kur naudojami 'naftos platformų' tipo įrengimai mažosioms žuvėdroms. Tai – dėžė, pripildyta žvyro ir pritvirtinta ant trijų medinių karčių, kurios išdėstomos piramidės pagrindu. Visa konstrukcija įkalama pakrantėje.

Salos

Dirbtines salas geriausia įrenginėti seklesnėse vietose, kur vandens lygis nekinta. Net nedideliame tvenkinyje galima dirbtinę salą įrengti iš tuščios metalinės statinės, nupjovus vieną galą, prikrovus ją akmenų, pripylus žemių ir pasodinus viksvų ar kitokių augalų. Tokia statinė statoma ant dugno taip, kad iš vandens kyšotų tik nedidelis kraštelis. Šioje 'saloje' gali įsikurti nendrinė vištelė. Statinės šonus reikėtų pradurti, kad vanduo galėtų patekti vidun. Jei yra vietos, galima statyti kelias statines šalia viena kitos, pripildžius jas panašiu būdu.

Kai kurios tikros salos, kuriose peri vandens paukščiai, dažnai kenčia nuo potvynių. Jas galima apsaugoti seniomis sunkvežimių padangomis. Į padangų vidų prikraunama akmenų, jei reikia – jos prismeigiamos kuolais. Ant viršaus pripilama žemių ir sudedama velėna.

Didelės dirbtinės salos, kaip ir plaustai, įrengiamos dviejų tipų – apželdintos ir be augalų. Salas, kuriose neaugs augalai, įrengti paprasčiau, nes nereikia daryti nuožulnaus priėjimo prie vandens. Nešančiosios sienos turėtų daromos iš didelių medinių blokų ar rąstų. Sienoje neturi būti vietų, tinkamų perėti laukiui, nes jis, savo ruožtu, trikdys perinčias žuvėdras. Salos dugną reikia pripilti vis mažėjimo tvarka rituliais – skalda, mažesniais akmenukais ir žvyru. Augalams atsirasti neduos storas polietilenas, paklotas prieš viršutinį smulkaus žvyro sluoksnį.

Žvyro sluoksnį reiktų kasmet apžiūrėti, kad nepradėtų želti augalai. Alternatyvus tokios salos variantas – ant stulpų prie vandens paviršiaus pritvirtintas pagrindas, kuris užpilamas žvyru. Kaip ir plaustus, tokį pagrindą reikia tikrinti kasmet.

Dauguma salų įrengiamos vidaus vandenyse, bet jas galima statyti ir jūros įlankose, nors tai ir gana problematiška. Dirbtinėms saloms, įrengiamoms jūrose, reikės apsaugos nuo bangų. Bangolaužiai gali būti įrengiami, tik tuomet pačios salos paukščiams tampa mažiau ar visai nebepatrauklios. Dirbtinės salos labiausiai tinka ramiuose jūrų užutekiuose ar sausumos apsuptuose, su išėjimu į jūrą – jūrų 'ežeruose'.

Apželdintos salos ruošiamos panašiu būdu, tik reikia pasirūpinti paukščių priėjimu prie salos. Kiekvienas priėjimas turi nuožulniai leistis nuo salos ir siekti vandenį. Jis turi būti pakankamai ilgas, kad išliktų įmerktas, kintant vandens lygiui. Daugumai vandens paukščių reikia nuožulnaus ir saugaus priėjimo į salą, todėl betoniniai laiptai netiks. Galima įrengti priėjimą, sukalant skirtingo aukščio kuoliukus.

Salos viršų reikia padengti žemėmis ir velėna. Apsodinkite salos viršų, šonus ir priėjimą. Krūmokšniai ir maži medeliai irgi tinka, jie dar ir stabilizuoja visą konstrukciją. Saloje įrenkite tinkamus inkilus.

Turbūt neverta statyti dirbtinės salos be šoninių sienų, gal tik išskyrus labai seklias vietas – salos suirs, kol augalai stabilizuos visą konstrukciją.

Visiškai 'natūralios' salos yra tos, kurioms naudojamas iškastas didelis žemės plotas ir patalpinamas vandenyje. Bet čia jau, galima sakyt, pramoninis projektas. Tokios salos yra stabilios, nes jų paviršius sutvirtintas augalų šaknimis.

Stačiakampės salos idealiai tinka vandens paukščiams, nes blogu oru galima surasti bent vieną pusę, kurios neužpučia vėjas. Didesnėse salose įsikuria daugiau paukščių.

Ryšuliniai lizdai

Žabų ryšulys (pav. 19) ar 'šluota', naudojamas kaip lizdinė vieta, labai gerai tinka soduose. Tiks bet kokių šakų vytelės, bet dygliuotos, nors su jomis grynas vargas dirbti, tinka labiausiai. Ryšulys (iki 2 m ilgio) stipriai surišamas abiejuose galuose. Viduryje padaromas plyšys, įspraudžiami keli medžio gabaliukai ir paraišiojama viela tam, kad neužsivertų. Jis pritvirtinamas vertikaliai prie medžio kamieno ar kitoje tinkamoje vietoje. Netoli augantys sausmedžiai, raganės ar kiti augalai padės užmaskuoti ryšulį. Kitas ryšulio panaudojio būdas – viršuje išpjauti dubens formos duobutę. Prieš tai darant, patikrinkite ar vytelės pakankamai stiprios ir ar jos tvirtai surištos.

Ryšulinis lizdas Ryšulinis lizdas Ryšulinis lizdas Ryšulinis lizdas
Pav. 19 Ryšuliniai lizdai

Šia tema gali būti ir kitokių variacijų. Iš vytelių padaromas V formos ryšulys ir tvirtinamas prie medžio. Vytelės nupjaustomos taip, kad viršuje susidarytų įduba. Spygliuočių medžių šakų ryšuliai bus gera priedanga strazdiniams paukščiams ankstyvą pavasarį, kol lapuočiai dar neišskleidė lapų. Pririšus tokį ryšulį, iš šakelių suformuojama ertmė, kuri apsaugos paukštį nuo plėšrūnų ir leis jam saugiai pasislėpti.

Vandens paukščiams galima statyti vigvamus, kurių apačia atvira, o viršus surištas. Tokį būstą galima statyti netoli vandens, ant kranto. Apsuptas žolių, toks būstas sulauks šeimininko.

Medžių ir krūmų formavimas

Daugelį natūralių vietų galima padaryti tinkamomis paukščiams. Bet prieš pradėdami bet kokius čia aprašytus darbus, gaukite medžių savininko leidimą jiems daryti. Leidimas kabinti inkilus yra ne tas pats, kaip leidimas karpyti ar kitaip paveikti medžius ir krūmus. Kai kurie aprašyti darbai yra sunkūs ir dirbami aukštai medžiuose. Bet kuriuo atveju, nedirbkite vienas.

Natūralios drevės žymiai geriau tinka paukščiams, nei pastatyti inkilai. Drevės pranašesnės už inkilus tuo, kad jų dažniausiai nemato žmonės. Jų pagrindinis trūkumas (arba pagrindinė priežastis kelti inkilus) – drevių labai trūksta.

Apsemtos drevės

Prieš pradėdami darbus įsitikinkite, kad ši ertmė nenaudojama paukščių, kaip girdykla – vandens atsargų pilna drevė gali būti žymiai vertingesnė aplinkai, nei lizdinė vieta.

Kamiene išgręžkite skylę iš apačios, link ertmės dugno (pav. 20). Jei dugnas nėra plokščias, gali prireikti kelių skylių. Vandeniui ištekėjus (purvui ir nuosėdoms pasišalinti reikės daugiau laiko), skylutėse palikite plastmasinius vamzdelius. Vamzdeliai turi lįsti lengvai ir turi būti iki pat vidinės ertmės. Vamzdeliai, medžiui augant, neleis skylutėms užakti. Drenažas reikalingas, kad ertmė vėl neužsipildytų vandeniu. Į drevę primeskite akmenukų, ant viršaus – skiedrų ar žievės. Šie sluoksniai apsaugos lizdą nuo vėlesnio drėkimo.

Drenažas
Pav. 20 Drevės drenažas

Medis su išpuvusiu kamienu

Didelės ertmės medžio kamiene gali būti per didelės paukščiams. Kartais liepsnotosios ar naminės pelėdos pasinaudoja tokiomis didelėmis ertmėmis, todėl, prieš tvarkydami tokią ertmę, visuomet patikrinkite, ar joje nėra išvamų. Ertmės gylis gali būti sumažintas, įdėjus pagrindą. Išgręžkite skylutes viename ertmės šonų. Į šias skyles įkalkite metalinius strypelius. Nupjaukite ir užlenkite išsikišančias metalines dalis. Ant metalinių strypų skersai sudėkite sluoksnius šakelių, kuo toliau – tuo plonesnių. Ant viršaus užberkite žievės gabaliukų arba skiedrų. Patikrinkite, ar ertmėn nepateks vanduo.

Ertmės su plyšiais

Plyšiai lengvai užtaisomi, prikalant medžio gabalus. Kai kas prismeigia daug audinio gabaliukų, kiekvieną sluoksnį dengiant bituminiais dažais.

Įėjimo landa per maža

Pasinaudokite mediniu kuolu ir praplatinkite skylę. Šią operaciją reikės kartoti kas porą-trejetą metų.

Medis su didele ertme prie pat žemės

Kaip ir tvarkant per dideles ertmes, patikrinkite, ar šioje niekas negyvena (žinduoliai ar paukščiai). Ertmė gali būti užkalta beveik iki viršaus. Nedidelis likęs tarpas taps įėjimu (pav. 21).

Landos remontas
Pav. 21 Didelės ertmės užtaisymas

Tokiam tvarkymui naudokite tik ilgą laiką atviroje vietoje išbuvusias (išblukusias) lentas. Šis užtaisymas bus aiškiai matomas ir turėtų būti naudojamas tik atokiose vietose, kuriose retai lankosi žmonės.

Genėjimas

Medžiai ir krūmai gali būti iš anksto genėjami tam, kad susiformuotų tinkamos perėjimui vietos. Formuojant šakas, reiktų pagalvoti apie tai, kad išsišakojimai nebūtų lengvai prieinami plėšrūnams. Nupjovus pagrindinę šaką ar kamieną, susiformuoja smulkesnių šakų išsišakojimai (pav. 22). Tam, kad susiformuotu tankus išsišakojimas, naujos šakos pjaunamos vėl. Šakas pjaukite žiemą, o nupjovus – teks palaukti kitų metų. Po trijų metų susiformuoja išsišakojimai, kuriuose noriai įsikuria juodieji (ir kiti) strazdai, dagiliai, kikiliai.

Genėjimas Genėjimas Genėjimas
Pav. 22 Medžio formavimas

Iš karklų ūglių galima suformuoti vigvamą, surišant šakas maždaug 1 m aukštyje virš žemės. Tokiuose vigvamuose įsikuria nendrinės vištelės arba antys. Vigvamo 'grindis' reikėtų išvalyti, iškertant ir išnešant medžio nuolaužas. Taip pat reikia nepamiršti palikti įėjimą. Panašūs vigvamai daromi ir iš gervuogių ar aviečių krūmų.

Kiti darbai

Minkštuose medžiuose esančios drevės dažnai apiplėšiamos voverių. Drevių angos gali būti sustiprinamos panašiai, kaip ir inkilų – apkalant jas skarda arba apjuosiant visą drevę metaliniu tinkleliu. Tinklelyje palikite tik apvalią įėjimo landą.

Minkštame medyje galima patiems suformuoti dreves. Medžiui augant, jos didės. Išsskaptuokite ertmę nulūžusioje šakoje ar nulūžusioje viršūnėje. Medžiui augant, ertmė didės pati ir, galbūt, kada nors tiks ir paukščiui.

Lipučius galima privilioti, prie medžio įvairiais būdais parišant žievę. Šie būdai iliustruojami pav. 23.

Žievės
Pav. 23 Žievės parišimas