Kepurė

Žvirbliniai

© 2017 GVA

 Patarimai

Inkilai žvirbliniams paukščiams

Daugiausiai patarimų rasite apie labiausiai paplitusias mažųjų žvirblinių paukščių apsaugos priemones. Tikriausiai, nereikia pasakoti, kaip atrodo inkilai, nes daugumas juos yra matęs. Europinėje žemyno dalyje šių dirbtinių lizdų skaičiuojama milijonais. Juose labai mėgsta įsikurti varnėnai.

Inkilas
Paprasčiausia inkilo konstrukcija
Inkilas
Inkilai iš buities rakandų: kairėje - iš gėlių vazono, dešinėje - iš vamzdžio, apačioje - iš dėžės

Apskaičiuota, kad maždaug dešimtadalis varnėnų peri inkiluose, tad nesunku suprasti, kokią reikšmę šie dirbtiniai inkilai turi paukščiams. Bet varnėnas, kaip sako mokslininkai, yra gerai prisitaikanti rūšis. Jis gali apsigyventi ir drevėse, ir urveliuose, ir pastatų plyšiuose. Bet daugelis miško paukščių rūšių peri tik drevėse ir jei jų trūksta, palikuonių gali ir nesulaukti. Dėl šios priežasties ir yra svarbu laiku iškelti dirbtinius lizdus jaunesniuose miškuose. Įdomu yra tai, kad kabinant inkilus paukščius galima "iškeldinti" gana toli nuo buvusių gyvenamųjų vietų. Buvo atlikti bandymai, perkeliant inkilus iš miško tankmės į atviras vietas ir atvirkščiai. Ornitologai pasiūlė paartinti inkilus su paukščiais prie tų vietų, kuriose gausiai veisėsi miško kenkėjai. Paukščiai nenukentėjo, bet priešingai - rado gausiau maisto. Ir miškui tai davė naudos.

Inkilai, skirti uždarose vietose perintiems mažiems paukščiams, būna dviejų tipų: imituojantys dreves ir imituojantys įvairias ertmes kamienuose, žievėje ar statiniuose.

Inkilų konstrukcijų galima sugalvoti daug. Kai kurios populiariausios pavaizduotos piešinėliuose. Kiekvieno inkilo gamyba priklauso nuo galimybių, turimų medžiagų ir jūsų fantazijos. Kiekviena konstrukcija nėra smulkiai aprašyta, čia aprašomi bendri jų gamybos principai ir atskirų paukščių rūšių reikalavimai inkilams.

Inkilas
Plaušamolio lizdas ir forma plaušamolio lizdams gaminti
Inkilas
Inkilas didžiajai zylei (kairėje) ir varnėnui (dešinėje) iš šiaudų ar nendrių (matmenys - cm)

Geriausia medžiaga inkilams - medinės lentos. Jų storis turi būti ne mažesnis nei 1,5 cm, geriau - 2-2,5 cm. Storesnės lentos turi geresnę termoizoliaciją. Jei neturite didelių lentų, inkilus galima daryti iš medinių dėžių ar siauresnių lentučių, tik būtina jas geriau suglausti tam, kad neliktų plyšių sienelėse. Vidinių sienelių pusių obliuoti jokiais būdais negalima. Paukščiai išlipa iš inkilo, kabindamiesi nagučiais į vidines sieneles, maitina ir jauniklius, kabodami įsikibę sienelės, todėl inkiluose lygiomis vidinių sienelių pusėmis jie vengs gyventi, nes kojos slys.

Inkilus kalti reikia taip, kad tarp sienelių neliktų plyšių. Stogą geriausia daryti nuimamą - taip bus lengviau inkilą išvalyti. Tam stogo vidinėje pusėje prikalamas tokių matmenų, kaip dugnas, padėkliukas, ant kurio ir laikosi stogas. Padėkliukas nebūtinai turi būti vientisas - gali būti padarytas iš dviejų lystelių. Svarbu, kad jos būtų pritvirtintos taip, kad uždėtas stogas laikytųsi tvirtai. Geriausia - papildomai pritvirtinti stogą prie sienelių. Tai galima padaryti įtaisius kabliukus stogo šonuose ir kilpeles sienelių išorinėje pusėje arba įkalus vinis stogo ir sienelių šonuose bei surišus šias vinių poras lanksčia viela. Galima padaryti atidaromą šoninę sienelę, bet tai yra pakankamai sudėtinga ir sunku padaryti taip, kad neliktų plyšių.

Inkilas, padarytas iš naujų lentų, be kapitalinio remonto galės išbūti lauke apie 7-15 metų. Dažyti inkilų nepatariama dėl keleto priežasčių - toks inkilas pritrauks plėšrūnų dėmesį; nėra aiškus dažų poveikis patiems paukščiams. Jei jau nusprendėte dažyti, parinkite spalvą, artimą aplinkai, kurioje inkilas kabės, parinkite mažiausiai kenksmingas aplinkai dažų rūšis ir nedažykite inkilo vidaus.

Jei neturite medienos, galima daryti iš molio ir šieno (ar nendrių) mišinio. Vokietijoje ir Lenkijoje plačiai naudojamas taip vadinamas medžio betonas - cemento ir medžio drožlių mišinys. Inkilai, padaryti iš gryno molio ar cemento, turi blogą termoizoliaciją.

Skobti inkilai daromi iš medžio kamieno. Iškalama šerdis, prikalamas stogas ir dugnas, išgręžiama landa - inkilas paruoštas.

Inkilas
Dirbtinis lizdas plytinės sienos nišoje
Inkilas
Skobtas inkilas

Yra įrenginių, kuriais galima išgręžti kamieno vidurį. Tiesa, taip apdirbto kelmo vidus bus per daug lygus ir paukščiai nenoriai užims tokį būstą. Galima tokio tipo inkilą padaryti iš rąsto gabalo, suskaldžius jį į 4 dalis ir nutašius vidinę dalį. Visos dalys vėl sujungiamos ir sutvirtinamos viela.

Kiekvienai paukščių rūšiai inkilas turi būti atitinkamų matmenų. Akivaizdu, kad varnėnui reikalingas didesnis inkilas nei zylei. Bet būna, kad varnėnai spraudžiasi į ankštą inkilą, o zylės užima per daug erdvius inkilus. Inkilo pasirinkimas gali būti labai netikėtas. Bet - inkilo matmenys yra svarbūs. Mažame inkile jaunikliams ankšta ir vada būna mažesnė. Didesniuose nei optimalūs inkiluose tėvams sunku sušildyti jauniklius. Jei orai vėsūs ir sąlygos nepalankios - tokiuose inkiluose dalis vados žūva. Štai dėl ko reikia daryti optimalių matmenų inkilus, nors ir pasitaikys išimčių. Kabinant inkilus, landą geriausia atsukti į rytinę pusę - nuo pietryčių iki šiaurės rytų. Taip pakabintuose inkiluose paukščiai įsikuria dažniausiai.

Inkilas
Medžio šaką imituojantis inkilas
Inkilas
Pusiau atviri inkilai

Varnėnas. Kaip jau minėta, tai gerai prisitaikanti prie aplinkos sąlygų rūšis ir apsigyvena įvairiausiuose būstuose. Paprasčiausia jam pagaminti stačiakampį inkilą. Dažnai paukščių mėgėjai prie landos įtaiso laktas, padaro prieangius ir įtaiso kitus "patogumus". Paukščiai jais visai nesinaudoja. Kai varnėnas maitina jauniklius jis akimirksniu įlekia pro landą. Dar blogiau - jais dažnai pasinaudoja plėšrūnai, todėl geriausia konstrukcija - tik dėžutė su landa.

Optimalūs varnėno inkilo matmenys: dugnas - 14-15 cm, landa - 4,5-5 cm, atstumas nuo landos iki dugno - 15-20 cm. Inkilus galima kabinti įvairiose vietose - soduose, parkuose, prie namų. Varnėnai apsigyvena ir inkiluose, iškeltuose miškuose, giraičių pakraščiuose, prie laukymių, proskynų. Prieš sukdami lizdą varnėnai dezinfekuoja - atneša į inkilą augalų stiebelių ir žalių lapų. Šie žalumynai išbaido ar užmuša lizdų parazitus. Inkiluose atsiradę žalumynai - pirmas požymis to, kad inkilas pastebėtas, bet dar nereiškia, kad jame atsiras lizdas. Šis varnėnų įprotis neretai pridaro rūpesčių šeimininkams. Paukščiai gana gerai parenka nemalonaus kvapo augalus. Įdomu tai, kad viename inkile varnėnas buvo atsinešęs rastą nuorūką - parazitams atbaidyti! Jei varnėnai nuspręs, kad šiam tikslui tinka jūsų neseniai pasodinti augalai, geriau jam pasiūlyti alternatyvą - po medžiu, kur kabo inkilas pabarstyti nurautų pelynų.

Zylės. Tai tipiški miško paukščiai, bet kai kurios zylių rūšys apsigyvena žmonių kaimynystėje - didžioji zylė, rečiau - mėlynoji. Zylės nėra itin reiklios inkilui - svarbu, kad jis būtų. Inkilai joms daromi panašūs, kaip varnėnui, tik mažesnių matmenų. Mažesnėms zylėms inkilo matmenys: dugnas - 10 cm, landa - 3 cm, atstumas nuo landos iki dugno - 10-15 cm. Didžiajai zylei: inkilo dugno dydis - ne mažiau 12 cm, geriausia - 14 cm, landa - 3-3,5 cm, atstumas nuo landos iki dugno - 15-20 cm. Didesnės landos daryti nedera, nes į inkilą lengviau galės patekti ne tik plėšrūnai, bet ir konkurentai. Kaip matyti iš tyrimų duomenų, didžiajai zylei svarbu, kad inkilas nebūtų ryškiai apšviestas. Rinkdamasi natūralias buveines, ji apsigyvena tamsiose drevėse. Tamsa šiuo atveju patvirtina, kad lizde bus šilta ir jauku, gylis tinkamas, nėra plyšių ir landa ne per plati. Todėl šviežių lentų inkiluose didžiosios zylės gali neapsigyventi - joms labiau patiks, jei inkilo vidus bus tamsus. Inkilai kabinami miške arba gyvenvietėse. Tik nereikia inkilų kabinti "kekėmis", kaip tai kai kada yra daroma - kabinkite inkilus taip, kad tarp jų būtų 30-50 m. Inkilas turi būti šiek tiek nukreiptas landa žemyn. Atgal nukkreipti negerai, nes iš tokio inkilo bus sunku paukščiams išlipti, be to - per lietų į vidų pateks vandens.

Pilkosioms (ir šiaurinėms) zylėms galima pagaminti "kelmelius". Tokiam inkilui pagaminti reikia 1,5-2 m ilgio storesnės šakos ar plonesnio kamieno išpuvusia šerdim. Išskaptuojama maždaug 10 cm skersmens ertmė ir padaroma 2,5-3 cm landa. Pritaisomas stogas. Apatinė dalis įkasama apie 0,5 m į žemę. Tokius inkilus geriausia įrengti pavėsingose miškų vietose prie tankesnių brūzgynų.

Pilkosios zylės papuvusiuose beržų kamienuose pačios išsikala dreves neaukštai virš žemės. Buvo atlikti eksperimentai, kai miške įkasus papuvusio beržo kamieno dalis, kai kuriuose iš jų po kurio laiko atsirasdavo nedidelės drevės. Vėliau juose apsigyveno drevėse perintys paukščiai. Todėl tokius "kelmelius" galima įkasti ir šviesiuose retuose pušynuose ar kitokiuose miškuose, kur trūksta sausuolių ar pūvančių medžių.

Margasparnė musinukė. Šie paukščiai, kitaip nei zylės, mėgsta įsikurti negiliuose inkiluose. Rekomenduojama, kad atstumas nuo landos iki dugno neviršytų 10-12 cm. Musinukės dažnai įsikuria inkiluose, kurių viduje jau yra senas lizdas (ką retai daro zylės - dėl to svarbu jų inkilus kasmet valyti!). Musinukėms tai patinka todėl, kad esantis inkile lizdas kaip tik ir sumažina atstumą iki landos.

Inkilas
Inkilas iš tošies pilkajai zylei; medžio dalies su buvusiu genio uoksu tvirtinimas
Inkilas
Inkilas margasparnei musinukei ir raudonuodegėms

Atstumas iki dugno musinukės inkile - 10-12 cm, landa - 3 cm. Tiesa, tai irgi neįnoringa rūšis ir gali apsigyventi zylių ar varnėnų inkiluose. Šios musinukės gyvena šviesiuose lapuočių miškuose, parkuose. Dažnai įsikuria žmonių kaimynystėje.

Pilkoji musinukė. Skirtingai nei aukščiau minėtos rūšys, pilkoji musinukė įsikuria ne drevėse, o pusiau drevėse, įvairiose ertmėse kelmuose ir kamienuose, žievėje arba pastatų plyšiuose. Pilkosioms musinukėms įrengiami pusiau atviri inkilai, kampai ir "lentynėlės". Tokių inkilų atstumas iki dugno yra 10-12 cm. Panašiuose inkiluose apsigyvena ir raudonuodegės, baltosios kielės, liepsnelės. Pilkosioms musinukėms inkilai tvirtinami ant sienos prie stogo.

Paprastoji raudonuodegė. Ši rūšis įsikuria pusiau atviruose inkiluose, kuriuose vidinis atstumas iki dugno yra apie 12-15 cm. Mokslininkai siūlo balinti šiuos inkilus iš vidaus kalkėmis - šis paukštis mėgsta šviesius inkilus. Tokie inkilai kabinami ant pastatų, soduose, prie kirtimų.

Liepsnelė. Ji taip pat įsikuria dirbtiniuose lizduose. Gali apsigyventi varnėnams skirtuose inkiluose su didele landa ir pusiau atviruose inkiluose. Atliekant bandymus išsiaiškinta, kad jos apsigyvena ir inkiluose be stogų, kurie buvo sustatyti miškuose esančių griovių šlaituose. Liepsnelių dažniausiai sulaukia žmonės, įrengę joms pusiau atvirus inkilus. Jie keliami pavėsingose tankmėse neaukštai virš žemės: krūmynų tankmėje, prie griovių ir stačių šlaitų. Ant pastatų tokie inkilai turėtų bųti tvirtinami ne atvirose vietose (kaip pilkajai musinukei), o ant sienų, prie kurių auga krūmynai ar dekoratyvinės krūmų tvoros.

Baltoji kielė. Sėkmingai įsikuria pusiau atviruose inkiluose. Inkilai statomi neaukštai virš žemės prie vandens telkinių. Noriai įsikuria ir prie pastatų, ypač fermų, pastatų, kuriuose laikomi gyvuliai. Jas traukia smulkūs vabzdžiai, kurie būna prie gyvulių.

Liputis. Įsikuria medžio kamieno skilimuose, įtrūkimuose, po atsiknojusia žieve. Dėl šito kai kuriose valstybėse vadinamas "pažieviu". Dirbtinia lizdai šiai rūšiai būna kelių tipų. Vienas iš jų - lenkų ornitologo J. Sokolovskio pasiūlytas medinis trikampis inkilas. Sienelė, greta kurios įrengta landa, tvirtinama prie medžio kamieno. Liputis gana išrankus ieškodamas tinkamo būsto, bet jei jis neįsikuria, tuščias jis ilgai neišbūna - tokį inkilą išnaudoja lizdui zylės. Kitas variantas - prie lentos tvirtinamas žievės gabalas taip, kad tarp lentos ir žievės susidarytų ertmė. Toks inkilas tvirtinamas prie medžio kamieno. Galima apsieiti ir be lentos. Švedijoje anksčiau (gal ir šiuo metu) eglių aukščiui matuoti prie kamieno būdavo tvirtinami veltinio juostos. Apatinis juostos galas būdavo prikalamas, viršutinis - apvyniojamas viela. Lipučiai labai mėgsta tokias buveines. Plyšys tarp kamieno ir veltinio neturi būti didelis, bet toks, kad liputis galėtų ten įsitraukti smulkias šakeles ir kitas medžkagas, reikalingas lizdui. Vokiečių ornitologai sugalvojo dar vieną įdomų būdą. Reikalinga surasti kamieną su 3-7 cm niša ar įdubimu. Tai gali būti skilimai ar kitokie medžio defektai. Šios įdaubos apkalamos trimis skirtingo dydžio žievės gabalais taip, kad viršuje susidarytų du nedideli plyšiai, kurie taps landa.

Inkilas
Rombo formos inkilas baltosioms kielėms ir raudonuodegėms

Tokias buveines reiktų įrengti 1-2 m aukštyje, brandžiuose spygliuočių ar mišriuose miškuose.

Dirbinius lizdus paukščiams galima padaryti ir iš ... daržovių. Šiam tikslui tinka moliūgai. Tokie "inkilai" turi daug privalumų: jie lengvi, nešlampa, lengva paruošti ir tvirtinti. Tiesa, jie nėra ilgaamžiai ir labiau tinka šiltesniuose kraštuose. Tokiuose būstuose apsigyvena kregždės, zylės, kukučiai, varnėnai, žalvarniai, margasparnės musinukės, pelėsakaliai. Tokiam inkilui reikia pailgos formos moliūgo, kurio šone padaroma landa: mažiems paukščiams - nuo 3 iki 4 cm, didesniems - nuo 4,5 iki 7 cm. Atitinkamai, didesniems paukščiams parenkami didesni moliūgai. Šaukštu išskobiamas vidus ir išimamos sėklos. Toks inkilas kabinamas ant šakos, kotelį apvyniojus viela ar stipresne virve.