Priežiūra
© 2019 GVA
Jei paukščiai neįsikuria nerūpestingai ar blogai padarytame lizde - daugmaž suprantama. Bet dažnai būna, kad paukščiai neįsikuria ir kokybiškuose, tinkamuose lizduose. Pasirodo, kad didelę įtaką turi inkilo vieta.
Paukščiams svarbu, kaip inkilas yra pakreiptas. Jei inkilas yra "atsilošęs", į jį privilioti paukštį yra sunku - iš tokio inkilo paukščiams nepatogu išlipti. Todėl paukščiai mieliau renkasi inkilus, kurie yra šiek tiek pasvirę į priekį. Inkilo pasvirimas į kairę ar dešinę didelės įtakos jo patrauklumui neturi.
Kabinant inkilus svarbu, kad jo priekinės sienelės neliestų šakos - per jas į inkilą lengviau įsibrauti paukščių priešams. Prie medžio inkilai tvirtinami įvairiais būdais. Labiasiai paplitęs inkilo prikalimas prie medžio kamieno. Miškuose šis būdas nėra blogas, bet soduose ir parkuose jis netinka - galite pažeisti vaismedžius ir tuos medžius, kurie pavasarį pagamina daug syvų. Venkite kalti inkilus prie medžių pavasarį.
Geras inkilų kabinimo būdas - rišimas viela. Po viela pakišus 3-4 cm medines kaladėles, apsaugosite medį nuo pažeidimų. Vielą prie kaladėlių prikalkite. Laikui bėgant ir medžiui augant, viela įsirėš į kaladėles, apsaugančias kamieną, todėl po kelių metų patikrinkite, ar nereikėtų perkabinti inkilo. Galima inkilą prie kamieno rišti virve. Tokia virvė turėtų būti impregnuota. Tai ne pats geriausias būdas ir ne pats pigiausias, bet medžiams nepakenksite, tik reiktų nepamiršti kelis kartus per metus patikrinti, ar virvė vis dar gali atlaikyti inkilo su paukščiais svorį ir jei ne - ją pakeisti.
Galima inkilus kabinti ant šakų, pritvirtinus prie inkilų metalinius kablius. Šis būdas patogus tuo, kad galima inkilus užkelti, nelipant į medžius, ant ilgos karties. Kablys daromas iš standžios vielos. Tokiems inkilams kabinti parenkamos daugiau ar mažiau horizontalios šakos ir kabinama arčiau kamieno.
Klaidinga nuomonė, kad paukščiai įsikuria tik nejudančiuose lizduose. Dauguma paukščių noriai įsikuria inkiluose, pakabintuose ant kablių (išskyrus varnėnus).
Paskutinis būdas yra visiškai nekenksmingas medžiams ir pats lengviausias. Inkilai pritvirtinami prie ilgų karčių. Tokias konstrukcijas galima įsmeigti į žemę ir pririšti netgi prie jaunų, plonais kamienais, medžių.
Inkilai kabinami skirtingame aukštyje. Varnėnams inkilai keliami į 2-3, iki 10 m aukštį. Brandžiuose miškuose ir parkuose, kur nėra pomiškio, inkilai keliami aukščiau - nuo 8-10 m ir dar aukščiau. Soduose ir tankiuose lapuočių miškuose inkilai varnėnams keliami žemiau - nuo 4-6 iki 8 m aukščio.
Zylėms inkilai keliami į mažesnį aukštį: miškuose - 4-8 m, soduose ir atžalynuose - nuo 2 m ir aukščiau.
Inkilų arti vienas kito statyti neverta, nebent varnėnams, kurie mielai peri kolonijomis. Dauguma per tankiai sustatytų inkilų taip ir liks neužimti. Inkilus zylėms reiktų statyti 50-80 m atstumu vienas nuo kito (tik ne arčiau nei 20-30 m).
Inkilų varnėnams ir zylėms pasiskirstymui miške galima remtis tokiais apytikriais duomenimis: 5-12 inkilų zylėms ir 6-15 inkilų varnėnams hektarui miško. Miestuose: 2-3 inkilai zylėms ir 20-30 inkilų varnėnams hektarui.
Kartais pavasarį organizuojamos inkilų kėlimo dienos. Tai - sveikintinas reiškinys, bet sunku nuspėti, kada sugrįžta paukščiai. Inkilus reiktų iškelti prieš paukščiams pradedant ieškoti perėjimo vietų. Be to, pavyzdžiui, zylės dažnai neužima naujų inkilų. Todėl geriausia inkilus kelti dar vėlyvą rudenį - per žiemą inkilai pablunka, prie jų buvimo pripranta paukščiai ir pavasarį šie inkilai renkamiesi pirmiausia.
Dažnai gaunasi, kad iškėlus inkilus, tolesnis jų likimas lieka nežinomas. Susidomėjimas praeina ir inkilai paliekami likimo valiai. O juk inkilus reikia prižiūrėti. Į neprižiūrimus inkilus įsikrausto kitos rūšys, kurių galbūt neplanuota gausinti. Dažnai į neprižiūrimus inkilus iš viso nebeįsikrausto paukščiai. Dideli paukščių priešai yra įvairūs parazitai - blusos, kraujasiurbiai vabzdžiai, erkės. Parazitų kiekis inkiluose gali būti labai didelis. Tokiuose inkiluose jaunikliai auga lėtai ir dažniau žūva. Su parazitais kovojama, kasmet dezinfekuojant inkilus. Išvalomi seni lizdų likučiai ir inkilų vidus apliejamas verdančiu vandeniu. Galima inkilus valyti ir ant medžių, bet paprasčiau juos valyti nuleidus ant žemės.
Kiti dezinfekavimo būdai, be verdančio vandens, yra sudėtingi, brangūs ir pavojingi - tiek žmonėms, tiek ir paukščiams, todėl jų nesiūlome. Nekokybiškai atlikta dezinfekcija padarys daugiau žalos, nei atneš naudos. Jei inkilas labai užterštas ir be stiprių priemonių jo išvalyti neišeis, geriau tokį lizdą nuimti ir sudeginti, kad jis netaptų parazitų šaltiniu.
Inkilų nuo varninių paukščių apsaugai naudojami ilgesni, nei įprasta, inkilų stogai, kurie geriau apsaugo landą. 6-8 cm stogo padidinimas geriau apsaugo landą ir nuo kačių, kurios nesugeba letena pasiekti inkilo landos.
Nuo kačių saugo ir kitos priemonės. Inkilo priekyje, prie landos, neturi būti storų šakų, nuo kurių katės (arba kiti plėšrūs gyvūnai) galėtų pasiekti landą. Tam, kad katės nesiropštų ant medžių, kuriuose iškelti inkilai, medžio kamienas apjuosiamas spygliuotų krūmų šakomis arba spygliuota viela. Lenkų ornitologai pasiūlė įstatyti į landą išsikišančią storos aliuminės vielos spiralę (apie 10 cm), kuri apsaugo landą ir inkile esančius paukščius. Galima po landa inkilo viduje prikalti medinę kaladėlę, kuri apsaugo viduje esančius paukščius nuo tiesioginio plėšrūno letenos antpuolio. Virš ir po inkilu galima tvirtinti skardines nupjauto kūgio formos juostas, juosiančias medžio kamieną. Tokios pertvaros neleidžia plėšrūnams prisėlinti prie inkilo.
Lapuočių miškuose inkilų, ypač pusiau atvirų, gyventojai nukenčia nuo miegapelių, voverių. Jei įmanoma, stenkitės inkilus kelti taip, kad ant to medžio, kuriame kabo inkilas, būtų sunku gyvūnams užšokti nuo gretimų medžių ar šakų.
Inkilų landas dažnai bando praplatinti geniai. Nuo genių atpuolių gerai saugo skarda ar metalinis tinklelis, kuriais galima apkalti landą. Galima ant priekinės sienelės prikalti ir horizontalią lentelę su skyle landai. Keista, bet geniai nemėgsta kalti horizontalaus medžio pluošto.
Latvių ornitologai pasiūlė originalų būdą inkilų zylėms apsaugai nuo kiaunių. Inkiluose, kuriuose landa įrengta viršutiniame kampe, po ja prikalama 6 cm pločio lentelė - per 3,5 cm nuo priekinės sienelės viršaus. Inkilo stogo išsikišimas irgi padaromas lygus 6 cm. Taip įrengiamas savotiškas karnizas, kuris apsaugo landą nuo plėšrūnų. Tokių inkilų landų nebando kalti ir geniai. Pagal skaičiavimus, šitokiuose inkiluose didžiosios zylės ir margasparnės musinukės išperi ir išaugina iki pusantro karto daugiau jauniklių.
Dirbtinių lizdų paukščiams kėlimas ir pagalba jiems šaltu metų laiku - dar ne viskas. Paukščių apsaugos ir jų skaitlingumo didinimo priemonių yra ir kitų.
Sausros metu daugumai paukščių reikia vandens. Paukščiams įrengiamos specialios maudyklės - balos. Jų krantai turėtų būti nuožulnūs. Didelės šakos, plaukiojančios vandenyje ir akmenys leis vandeniu pasimėgauti ir visai jauniems paukščiams. Dar vienas būdas pateikti vandenį paukščiams - įrengti specialius lovius ar panašias vandens talpyklas. Jei yra pavojus, kad prie tokių vietų gali prisėlinti katės, talpyklas reikia pakabinti ar iškelti ant stulpo ne mažiau pusantro metro.
Paprastos suverstų šakų krūvos yra gera vieta perėti karetaitei. Alyvų, serbentų šakų krūvos yra tinkamos vietos perėti ir kitiems mažiems giesmininkams. Tuopos, liepos nupjautomis viršūnėmis ir tankiu šakų raizginiu yra labai mėgstamos lutučių, pelėdikių ir žvirblinių pelėdų.
Daržinėse ir gyvulių laikymo vietose užtenka tik palikti plyšius tam, kad paukščiai galėtų įskristi. Uoksai ir tuštumos medžių kamienuose yra labai svarbūs paukščiams - juose paukščiai slepiasi nuo lietaus, šalčio ar vėjo, kai kurie ten suka lizdus.
Paukščiai noriai apsigyvena gyvatvorėse, kurioms labai tinka įvairių krūmų maišytos gyvatvorės iš krūmų ir medžių: šeivamedžiai, gudobelės, erškėtrožės, kriaušės, laukinės obelys, slyvos. Šiuos augalus būtina genėti tam, kad jie augintų vešlias ir tankias šakas. Į tokią gyvatvorę tinka ir eglaitės. Šiuose brūzgynuose labai mielai įsikurs daug mažųjų paukščių.