Paukščių globa žiemą

Kai ežerus ir upes padengia ledas, plikas medžių šakas nubalina šerkšnas, o žemę užkloja sniego pusnys, ateina sunkūs laikai savo gimtuosiuose kraštuose pasilikusiems žiemoti paukščiams. Paspaudus šaltukui ir žvarbiems vėjams negailestingai skverbiantis pro plunksnas, paukščių organizmas dar kurį laiką būna saugomas iš rudens sukauptų riebalų sluoksnio, tačiau sulig kiekviena diena jis plonėja, nes esant žemoms temperatūroms organizmas sunaudoja daug daugiau energijos nei šiltuoju metų laiku.

O ir atsargas atstatyti bei papildyti tampa daug sunkiau - lyg būtų negana to, kad pačio maisto nėra gausu ir esantį sunku surasti, jo paieškai skirtas šviesusis paros laikas sulig kiekviena diena trumpėja. Tad šiuo metu paukščiai turi spręsti du gyvybiškai svarbius klausimus: kaip išsimaitinti ir kur šilčiau pernakvoti.

Badas ir išlikimo instinktas priverčia paukščius laikinai primiršti atsargumą, tad nenuostabu girdėti žmonių pasakojimus, kaip jie vidury miškų iš rankos maitino laukinius paukščius. Tačiau dalis paukščių nelaukia laimingų atsitiktinumų ir patys patraukia arčiau žmonių gyvenamų vietų, kur yra didesnė tikimybė susirasti šiltesnį kampelį nakvynei bei įvairių maistui tinkamų nuokritų ar net specialiai jiems palikto maisto.

Lietuvoje nuo seno gyvuoja labai graži tradicija - žiemą nepalikti sparnuotųjų bičiulių nelaimėje ir lesinant atsilyginti už jų nuveiktus gerus darbus, už jų nuostabias giesmes. Ir šio gražaus poelgio pirmaisiais iniciatoriais buvo ne žmonės, o patys paukščiai - jie greitai perprato, kad čia, nors ir tyko daug daugiau įvairių pavojų, bet ir šansų išgyventi yra daug daugiau.