Patarimai
© 2019 GVA
Pastaruoju metu vis dažniau pasigirsta skeptiškų nuomonių, kad lesindami paukščius žmonės atlieka jiems savotišką meškos paslaugą ir nereikėtų kištis į gyvenimą. Esą maitinami vandens paukščiai yra skatinami pasilikti vis labiau užšąlančiuose vandens telkiniuose ir po stipresnių šalnų įšąla į ledą, arba taip pripranta būti maitinami, kad ima visiškai nebijoti žmonių ir pastoviose lesinimo vietose laukdami lesintojų tampa priklausomais nuo jų malonės. Tačiau, mūsų nuomone, tai nėra visiška tiesa. Pirmiausia reikia atskirti du lesinimo laikotarpius: šiltuoju metų laiku, kai paukščiai patys gali sėkmingai susirasti maisto, o jų lesinimas tėra daugiau pramoga, ir šaltuoju metų laiku, kai daugumai žiemojančių paukščių sunku susirasti maisto, o jų lesinimas yra ne tik savotiška pramoga, bet ir reali pagalba paukščiams.
Su teiginiais, kad lesinami paukščiai gali pamiršti savo esminius instinktus, būtų galima sutikti tuomet, jei jie lesinami šiltuoju metų laiku (vėlyvą pavasarį, vasarą ir ankstyvą rudenį). Bet tik iš dalies. Iš tiesų, neretai tenka matyti miestuose ir miesteliuose esančiuose vandens telkiniuose plaukiojančius ir atidžiai praeivius sekančius dažniausiai didžiųjų ančių ir gulbių nebylių būrelius. Galima sakyti, kad būtent šie paukščiai ir yra dėl žmogaus kišimosi gamtai dalinai prarasti paukščiai. Jie jau beveik nesistengia savarankiškai maitintis, o laukia vaišių iš žmonių. Tačiau šie paukščiai, kaip ir jų laukiniai giminaičiai, poruojasi, suka lizdus, deda ir peri kiaušinius, bet išsiritusių jauniklių beveik nemoko savarankiškai susirasti maisto, o veda į tas vietas, kur pastoviai lankosi juos šeriantys žmonės. Šie jaunikliai užauga, dalis išskrenda į kitus vandens telkinius, dalis lieka gimtosiose vietose. Ir sulig kiekvienu pavasariu kiek girgždėdamas jų biologijos ratas vėl sukasi. Tačiau kategoriškai teigti, kad šie paukščiai jau negalės savarankiškai gyventi, negalima. Be to, šių paukščių kiekis lyginant su bendra jos populiacija yra toks nežymus, kad didesnės įtakos paukščių rūšies biologijai vargu ar turės.
Tačiau papildomas paukščių lesinimas šiltuoju metų laiku turi pliusų. Tai yra didelė pagalba jauniklius maitinantiems paukščiams - taip yra palengvinamas tėvų darbas. Ir net jei grūdai ar sėklos netiks kaip maistas jų jaunikliams, tai juk ir tėvams reikia kažkuo maitintis. Yra pastebėta, kad tėvai jaunikliams ieško natūralaus maisto, o patys maitinasi lesyklų turiniu. Taip jie sutaupo energijos ir jėgų, kurias gali skirti geresnei jauniklių priežiūrai.
Neretai žmonių malone naudojasi ir kai kurie uoliniai karveliai, dar vadinami tiesiog balandžiais. Tačiau čia atskira problema ir jai aptarti reikėtų atskiros temos, juolab, kad kai kurie ornitologai jų jau nelaiko "normaliais" laukiniais paukščiais.
Bet kai kalbama apie paukščių globą šaltuoju metų laiku (vėlyvą rudenį, žiemą ir ankstyvą pavasarį), tai teiginiai, kad nereikėtų kištis į natūralius laukinės gamtos gyventojų procesus, yra neteisingi ir nepagrįsti. Priešingai, kai kurie veiksmingi retų paukščių išsaugojimo metodai numato ir papildomą jų maitinimą šaltuoju metų laiku. Lietuvoje, remiantis kitų Europos šalių patirtimi, tokiu būdu yra bandoma padidinti jūrinių erelių populiaciją - parinktose nuošalesnėse šių erelių lankomose vietose yra reguliariai paliekama žuvų arba gyvulių skerdienos. Tai padeda paukščiams geriau pasiruošti perėjimo sezonui, jų reprodukcija būna didesnė: padeda daugiau kiaušinių, išsiritę jaunikliai būna stipresni ir sveikesni. Švedijoje maitinimo aikštelėse per žiemą yra paliekama apie 150 tonų kiaulienos, o Danijoje prieš daugelį metų nustoję perėti jūriniai ereliai dėl papildomo maitinimo vėl sugrįžo į šią šalį ir sėkmingai peri. Miškininkai, dažnai - kaimų gyventojai ir kai kurie medžiotojai, žiemą įrenginėja specialias užuovėjas ir palapines kurapkoms, kurios čia suranda užuovėją nuo pustomo sniego ar šalčio ir papilto lesalo.
Daugiausiai diskusijų sukelia properšose laikinai apsistojusių didžiųjų ančių ir gulbių nebylių maitinimas. Kitos vandens paukščių rūšys net ir žiemą žmonių draugijos vengia. Dėl to, kad kai kurios gulbės nespėja laiku išskristi ir tampa naktį užšąlusios properšos įkaitėmis, didžiausia kaltė priskiriama jas ir bendrai visus paukščius žiemą lesinantiems žmonėms. Gali būti, kad šie kaltinimai ir turi krislelį tiesos, bet jie nei moksliniais tyrimais, nei logiškais pastebėjimais nepagrįsti: į ledo spąstus patenka daugiausiai tik gulbės nebylės, o tiek pat ir ten pat maitinamos didžiosios antys - ne; įšąlusios gulbės aptinkamos ir tose vietose, kur yra žmonių lesinamos, ir ten, kur nelesinamos. Kodėl taip atsitinka, sunku pasakyti - gali būti, kad paukštis miegodamas nepajuto sėlinančio pavojaus, o gal žuvęs paukštis buvo per silpnas (dėl ligos ar maisto stygiaus) išlipti iš properšos ir nuskristi, gal tiesiog neįvertino vandens užšąlimo greičio ir nespėjo laiku pasitraukti iš vandens. Pasitaiko, kad į ledą įšąla vėlyvų vadų jaunikliai, kurie iki užšąlant vandens telkiniui dar būna nespėję išmokti skraidyti.
Žmonės dažniausiai maitina dažniau sutinkamų paukščių rūšių atstovus: didžiąsias ir mėlynąsias zyles, karklažvirblius, naminius žvirblius, žaliukes. Čia jau niekam nekyla abejonių, kad šiems mažiesiems sparnuočiams reikia mūsų pagalbos, nes jie šalia mūsų pasilieka visai žiemai. Gal kai kam tai atrodo nereikšmingas darbas, bet iš tiesų yra kitaip. Ar žinote, kad per naktį 10°C šaltyje zylė netenka 10 proc. savo svorio? O juk neretą žiemos naktį temperatūra nukrenta iki 20°C šalčio ir daugiau. Dar nemažai energijos, o kartu ir riebalų atsargų, sunaudojama kasdieninei maisto paieškai. Tad lesindami, t.y. pagelbėdami susirasti maisto, žmonės prisideda prie šių paukščių išlikimo.
Klausimą apie paukščių lesinimo naudą ar žalą paukščiams, galima lyginti su klausimu apie inkilų gamybos naudą ar žalą:
Mūsų manymu, pagelbėdami paukščiams susirasti maisto ir taip ištverti sunkią žiemą iš to gauname naudos ir sau, nors ją ir ne visuomet galima pajusti: šalia lesyklų net ir žiemą zylės, geniai ar bukučiai, atidžiai apžiūrinėdami medžių kamienus, šakeles, medines tvoras ir pastatų sienas, sunaikina daug ten esančių vabzdžių kenkėjų kiaušinėlių, lėliukių. Pastoviai surasdami maisto vienoje vietoje, pavasarį jie ir lizdus suks netoliese. Be to, ir pačiam žmogui naudinga ir smagu pažinti paukščius, jais grožėtis, pripratinus juos gyventi šalia. Gražu ir gera, kai palangėje įrengtoje lesykloje kasdien puotauja įvairių rūšių zylės, sukinėjasi vikrus bukutis, kaukši margieji geniai, švilpauja juodagalvės sniegenos. Tai puiki priemonė skatinti vaikus pažinti paukščius, mokyti juos gerumo, atsakingumo, aiškinti apie gamtoje vykstančius procesus.
Paukščius lesinti galima pradėti bet kuriuo metų laiku, tik lesyklą lankys skirtingi paukščiai, o ir jų skaičius keisis: vieni paukščiai maitinasi grūdinėmis kultūromis, kiti - vabzdžiais, treti - vaisiais ir uogomis. Vieni paukščiai į Lietuvą atskrenda tik vasarai, kiti čia būna tik sezoninės migracijos ir klajonių metu, treti čia gyvena nuolat ir, keičiantis sezonams, jų įprastos lankymosi vietos nepasikeičia arba kinta labai nedideliais atstumais.
Kada pradėti ir kada baigti lesinti paukščius šaltuoju metų laiku - tiksliai pasakyti sudėtinga. Vienais metais šalčiai apgula Lietuvą anksčiau, kitais - vėliau, vienais metais pavasaris ateina anksčiau, kitais - vėliau, žiemos ir vasaros būna skirtingos. Smulkieji sparnuočiai be didesnių problemų maisto gali susirasti iki tol, kol paspaudžia didesni šalčiai, kurapkos - kol neįšąlusi ar sniegu nepadengta žemė, vandens paukščiai - kol neužšąlę vandens telkiniai, kai kurie plėšrieji ir pelėdiniai - kol laukuose atvirai (ne po sniegu) šmirinėja graužikai, gausu smulkiųjų sparnuočių, vandens telkiniuose būriuojasi vandens paukščiai. Tad konkrečių datų įvardinti neįmanoma, nes jos priklauso ne tik nuo oro sąlygų, bet ir nuo galimybių patiems paukščiams susirasti maisto.
Galima tik pasakyti, kad per anksti tikrai nebus, jei pradėsite lesinti rudens viduryje, kai dar nespaudžia dideli šalčiai ir dar nebūna sniego. Jei sparnuočiai iškart nepuola prie jūsų pasiūlytų vaišių, nereikia pergyventi ir nutraukti maitinimo - paukščiams tuo metu gal dar nereikia pasiūlytų vaišių, bet tai nereiškia, kad jie jų nepastebi. Tokiu metu žiemoti besiruošiantys smulkesnieji paukščiai jau žvalgosi, kur galės susirasti maisto, kur didesnės jo atsargos - kuo anksčiau jie tai sužinos, tuo greičiau jį susiras, kai susiklostys nepalankios sąlygos, ir tikimybė, kad jie per greitai išeikvos savo riebalų atsargų, bus mažesnė. Paukščiai kasdien apskrenda teritoriją, patikrina maisto atsargas, tad jei lesykloje maisto bus nuolat papildoma, žiemą lankytojų tikrai netruks. Ir ne tik žiemą - lyjant stipriam lietui, netikėtai iškritus sniegui ar pašalus, ženkliai sumažėja maitinimuisi tinkamų vietų, tad lesyklų paklausa staigiai išauga. Yra didelė tikimybė, kad tokiu metu įrengtas lesyklas aplankys migruojantys paukščiai ir tai labai gerai - jiems taip pat svarbu gerai maitinis tolimų skrydžių metu.
Kurapkoms palapines-lesyklas ir priedangas nuo sniego reikia įrenginėti iškritus pirmajam sniegui. Plėšriesiems ir pelėdiniams paukščiams, kaip ir daugumai kitų paukščių, pats sunkiausias laikotarpis yra žiemos antra pusė ir ankstyvas pavasaris, kai atilydžius keičia šalnos.
Pradėti lesinti paukščius niekada nėra vėlu. Ypač ši pagalba aktuali antrojoje žiemos pusėje, kada natūralių maisto atsargų beveik nebelieka, o paukščiams jų ypač sunku susirasti ir dėl besikaitaliojančių oro sąlygų - tai atšyla, tai vėl stipriai šąla.
Kada baigti lesinimą, parodys patys paukščiai - jie tiesiog nustos lankytis lesyklose ir specialiose maitinimo aikštelėse. Tai reikš, kad paukščiai jau savarankiškai gali susirasti maisto. Tik nereikia skubėti ir spręsti pagal kelių dienų lesyklų lankymo intensyvumą. Net pavasarį pasitaiko kelias dienas išsilaikančių šalnų ir tuomet vėl greitai prisimenama jūsų pagalba. O geriausia lesinimo nenutraukti ištisus metus, tik vasarą reiktų kiek pakeisti produktus į negendančius, papildyti obuoliais, patartina padėti indelį su saldintu vandeniu.
Deja, daugumai žmonių paukščių lesinimas žiemą neretai virsta trumpalaike akcija. Žiemos pradžioje neretas imasi šios globėjiškos veiklos, tačiau ne visiems užtenka entuziazmo pabaigti pradėtą darbą. Ir dažniausiai taip atsitinka antrojoje žiemos pusėje, kai paukščiams pagalba yra reikalingiausia. Paukščiai pripranta pastoviose vietose surasti jiems paliekamo maisto ir jas lanko valandų tikslumu. Kartais gali pasirodyti, kad aplink jį zuja tik kelios zylutės, o dauguma paukščių jau nebegrįš prie jūsų įrengto vaišių stalo, bet taip tik atrodo, nes šiuos paukščius vieną nuo kito atskirti yra labai sunku. Žieduojant paukščius lesyklose yra nustatyta, kad žiemą zylės, ieškodamos maisto, plačiai klajoja po apylinkes, tačiau aptikusios gausesnį maisto atsargų šaltinį, toje vietoje gali pasilikti ilgesniam laikui, neretai ir visai žiemai. Todėl jokiu būdu negalima, pradėjus lesinti paukščius, šį reikalą mesti. Jei yra bent mažiausia tikimybė, kad negalėsite tinkamai tęsti pradėtos misijos, verčiau išvis nepradėkite.
Viename iš straipsnių gamtininkas profesorius T. Ivanauskas rašė: "(...) labdarybė paukščių atžvilgiu turi būti visų pirmiausia protinga ir pasiryžimu paremta. Kitaip geriau jos nepradėti.". Kuo gi paremti šie rūstūs žodžiai? 1937 - 1938 metų žiema buvo kaip reta gili ir šalta. Klaipėdos krašte susirinko tūkstantiniai būriai kurapkų. Tuo metu Ventės rage paukščius stebėjęs M. Posingis profesoriui pranešė, kad gruodžio mėnesį prie marių susirinko apie 3000 kurapkų būrys. Vėliau dalis paukščių patraukė į pietus, o kitos liko. Gelbėdamas į bėdą patekusius paukščius, M. Posingis ėmė lesinti paukščius avižomis ir miežiais. Kiekvieną rytą, jei tik jis kiek pavėluodavo nunešti kurapkoms grūdų, jos visos, susirinkusios įprastoje vietoje, jau laukdavo savo geradario. Šioms kurapkoms pasisekė sulaukti pavasario. Be M. Posingio, daugelis ūkininkų, vedami gerų norų, pradėjo lesinti kurapkas, bet nepajėgė išmaitinti susirinkusių tūkstantinių paukščių būrių. Neišgalėdami aukoti tokių kiekių grūdų, labdarystę nutraukė, tačiau pradėję lesinti jie jau pririšo maisto ieškančias kurapkas prie vietos. O paukščiai laukė... Vien tais metais Klaipėdos krašte nuo šalčio ir bado žuvo apie 8 - 10 tūkstančių kurapkų. Palyginimui galima pasakyti, kad LOD duomenimis 1999-2001 metais Lietuvoje gyveno 10 000 - 20 000 porų kurapkų.
Pasaulyje yra naudojama daug įvairiausių formų ir konstrukcijų lesyklų, tad kokią pasirinksite jūs - priklauso tik nuo jūsų. Tačiau, jei siekiate tikrai padėti paukščiams, o ne pasirodyti prieš kitus ar tik papuošti savo kiemą, nereikėtų vaikytis puošnių, labai sudėtingų ir įmantrių konstrukcijų - paukščiai to neįvertins. Geriau vietoj vienos brangiai kainuojančios lesyklos įrengti kelias paprastesnes ir pigesnes. Jei susiruošėte rimtai padėti paukščiams, tai mes siūlome neapsiriboti viena lesykla, o įrengti bent kelias skirtingose vietose ir jas pildyti skirtingu lesalu. Taip reikėtų elgtis dėl to, kad skirtingi paukščiai skirtingai reaguoja į kitų rūšių paukščius - neretai vienas ar keli paukščiai užsigrobia lesyklą ir neįsileidžia kitų. Ypač dažnai taip elgiasi didžiosios zylės. Taip pat labai svarbu, kad atsižvelgtumėte ir į kai kurių paukščių biologinius ypatumus - pvz., žiemojančias startas ir žaliukes yra sunku prisivilioti į lesyklas jei ant žemės nebus pakankamai pribarstyta joms skirto lesalo arba visos lesyklos bus iškeltos palyginti aukštai. Didžiosios ir mėlynosios zylės mielai lanko prie lango ar orlaidės pritvirtintas lesyklas. Labai svarbi ir vieta, kur lesykla ar lesyklos bus įrengiamos. Paukščiai vengia atvirų vietų, kuriose jie tampa matomi plėšriesiems paukščiams ir praktiškai neturi kur pasislėpti. Nedaug situacija pasikeis, jei lesyklą įrengsite vienišame krūme. Tinkamiausia jas kelti poros metrų atstumu nuo didesnių ir tankių krūmų arba juose. Medžių grupės kaimynystė taip pat tinka.
Užsienyje labai populiarios nedidelės, gausiai dekoratyviais elementais puoštos lesyklos, savo forma dažnai imituojančios nedidelius namus, įvairius statinius, sodo dekoro elementus, kai kuriuos buitinius prietaisus ir pan. Jos statomos namų kiemuose ir skirtos ne tik paukščių lesinimui, bet ir kiemo papuošimui - gal papuošimui naudojamas net dažniau. Mūsų tikslas - supažindinti su paprastesnės konstrukcijos ir praktiškesnėmis lesyklomis, tad plačiau užsienio pavyzdžių neaptarinėsim.
Turbūt nesuklysim sakydami, kad Lietuvoje vienas iš populiariausių paukščių, tiksliau - zylių, lesinimo būdų - ant virvutės pakabinti lašinių gabaliuką. Tai labai patogus ir praktiškas lesinimo būdas. Ant virvutės kabančius lašinius zylutės doroja be didesnio vargo, tačiau kitiems paukščiams gana sunku įsikibti į juos, jau nekalbant apie lesimą. Nebent varniniai paukščiai gali nutraukę virvutę nusinešti visą gabaliuką. Kad paukščiai lašinių gabaliuko nenutrauktų iš karto, patartina naudoti gabalėlį su odele ir kabinimo virvutę perverti per ją. Galima ant virvutės sukabinti keleto rūšių lesalą (pvz., lašinius, perpjautą obuolį, žemės riešutus ir pan.) ir taip pagaminti savotišką sumuštinį. Labai svarbu atminti, kad paukščiams kenkia sūdyti, rūkyti ir pasenę lašiniai.
Pats paprasčiausias būdas pateikti paukščiams lesalą - supilti jį į tinklelio maišelį. Taip patalpinus suformuotą "paukščių pyragą" (kaip jį pasigaminti, skaitykite skyrelyje Lesinimui naudojami produktai), supylus žemės ar lazdyno riešutus, atvirasis galas užrišamas ir šis maišelis paprasčiausiai pakabinamas ant medžio šakos arba krūme (1 pav.).
Renkantis, reikėtų atsižvelgti į tinklelio akučių dydį ir pasitikrinti, ar pasirinktas lesalas neišbyrės. Paukščiai maistą be didesnio vargo pasiekia per tinklelio skylutes, kurios riboja ir didesnių gabaliukų ištraukimą. Vietoj tinklelio galima naudoti iš metalinės arba plastikinės vielos pagamintus cilindrus arba dėžutes su dangteliu.
Kita labai paprasta ir nesunkiai pagaminama lesykla - stačiakampė lentelė, kurioje išgręžiamos kelios mažos skylutės vandeniui ištekėti, o prie kraštų prikalamos sienelės. Tokia platforma gali būti pritvirtinama prie į žemę įkastos karties arba, prie kampų pritvirtinus virvutes, pakabinama ant šakos. Tačiau šios lesyklos nėra apsaugotos nuo sniego ar lietaus, mažiesiems sparnuočiams skirtą maistą be didesnių kliūčių gali pasisavinti varniniai paukščiai arba naminiai karveliai. Nežiūrint to, tai gana populiarios lesyklos, ypač jas mėgsta žaliukės.
Kiek geriau nuo sniego ir vandens apsaugotas lesyklas galima pagaminti iš plastikinių butelių, kartoninių pieno ar sulčių pakuočių. Yra keli tokių lesyklų gaminimo variantai. Išpjovus skyles galima ją naudoti kaip paprastą, nuolat papildomą lesyklą, kuri kabinama, pervėrus virvute, ant šakos. Tokias lesyklas labai mėgsta naminiai žvirbliai ir karklažvirbliai. Kitas plastikinio butelio pavertimo lesykla būdas - biriu lesalu pripildytas ir apverstas butelis įstatomas į iš skardos juostelių prie lentelės pritvirtintas kilpas virš mažos aikštelės (2 pav.).
Vietoj kilpų butelį galima statyti tarp dviejų vertikalių pagaliukų, pritvirtintų prie aikštelės ir jį pririšti. Taip pritaikytas plastikinis butelis tampa savaiminio dozavimo lesykla, iš kurios lesalas byra po truputį, t.y. iš butelio aikštelė pasipildo tik paukščiams sulesus dalį lesalo. Tokioje lesykloje stambesnieji paukščiai negali vienu metu nusinešti didesnės dalies smulkiesiems sparnuočiams skirto lesalo, be to, vieną kartą užpildžius, lesalo užtenka ilgesniam laikui. Bet tokios lesyklos žvilgėdamos saulėje neretai atbaido paukščius. Šią problemą galima išspręsi butelį nudažius neryškia (pilka, ruda) spalva, aprišus neryškia medžiaga arba pavertus "gamtos elementu" uždengiant jį kerpėmis, samanomis ar medžių žieve.
Sudėtingesnių konstrukcijų lesyklos gaminamos, norint apsaugoti lesyklų turinį nuo blogų oro sąlygų - lietaus, šlapdribos, sniego, vėjo ir nuo nepageidautinų lankytojų - dažniausiai varninių paukščių ir balandžių. Minėti paukščiai smulkiesiems giminaičiams skirtą maistą gali sulesti labai greitai arba jie tiesiog okupuoja lesyklą ir neleidžia ten kitų paukščių.
Paprasčiausia ir populiariausia lesykla - mažo namelio ar dėžutės formos, su stogeliu nuo sniego, lietaus ir šlapdribos (3 pav).
Šlaitinis stogelis yra iškeltas ant keturių kampuose pritvirtintų kartelių arba dviejų galinių sienelių. Patartina gaminti mažesnes lesyklas, nes didesnes dažnai lanko varnos, kėkštai ar balandžiai, kurie nuveja mažesniuosius paukščius. Jei nepavyko gerai apskaičiuoti ir lesykla gavosi kiek per didelė, šią problemą galima išspręsti, šonuose prikalant juosteles ir paliekant 4,5-5 cm tarpus (4 pav.).
Pro juos lengvai pralenda zylės, geniai, bukučiai, bet tai tampa kliūtimi didesniems paukščiams. Šios lesyklos gali būti kabinamos ant šakų arba pritvirtinamos ant stovo.
Jei nėra galimybės nuolat prižiūrėti lesyklų, be tiesiog pakabintų lašinių ir į tinklelius sudėtų produktų ar paukščių pyrago, labai patogu naudoti dozuojančias lesyklas. Tik tegul jūsų neišgąsdina toks lesyklų pavadinimas - tai nėra labai sudėtingų konstrukcijų lesyklos ir jas galima nesunkiai pasigaminti patiems. Vieną tokį pavyzdį jau minėjome, aprašydami paprasto plastikinio butelio pritaikymą (2 pav.). Dozuojančiomis šios lesyklos vadinamos todėl, kad turi specialią talpyklą, į kurią suberiamas didesnis, nei įprastai, lesalo kiekis. Nors šių lesyklų yra įvairių formų, jos visos gaminamos taip, kad veikiamas sunkio jėgos lesalas pro angą iš šios talpyklos byra į platformą, bet tik tuomet, kai paukščiai sulesa ten esantį, ir tik tol, kol platformoje yra laisvos vietos. Todėl jas gaminti reikia taip, kad talpyklos anga arba tarpas nuo jos iki platformos nebūtų per dideli. Talpyklos gali būti įvairių formų: piltuvo formos su visomis į apačią siaurėjančiomis sienelėmis, su dviem siaurėjančiomis į apačią sienelėmis (5 pav.), dėžutės formos, kurios tik apatinė dalis susiaurėja, su viena statmena sienele, o priešinga jai kiek įstriža ir t.t. Be abejo, tokia talpykla gali būti ir plastikinis butelis.
Dozuojančių lesyklų gamybai specialių reikalavimų medžiagoms nėra. Viskas priklauso nuo jūsų fantazijos, galimybių ir sugebėjimų. Galima jas sulipdyti iš molio, galima naudoti vien lenteles ar medžio plokštes (fanerą), galima jas gaminti iš plastiko, galima tik vieną, kelias sieneles arba net visą lesyklą pagaminti iš stiklo. Tai ne inkilai, kuriuose paukščiai gyvena ir augina jauniklius - lesyklose jie tik apsilanko, tad ar jos šiltos - nėra svarbu.
Jei vietoje, kurioje ruošiatės lesinti paukščius, yra daugiau laisvos erdvės, galite įrengti didesnę stacionarią lesyklą. Tačiau, norint įengti tokio tipo lesyklą, reikia turėti staliaus įgūdžių, o ir išlaidos jai įrengti yra ženkliai didesnės.Vidutinio dydžio stacionari lesykla yra maždaug 2 metrų aukščio, pagrindas - maždaug 2 x 2 metrų, o savo išvaizda ji primena ant polių pakeltą voljerą (6 pav.).
Panašumą į voljerą joms suteikia tai, kad ji yra aptraukiama metaliniu arba plastikiniu tinklu stambiomis akimis, siekiant apsaugoti lesyklų maistą nuo varninių paukščių ir balandžių. Mažesnieji sparnuočiai be didesnės baimės įlenda pro tinklo akutes, o štai didesniesiems - tai tampa neįveikiama kliūtimi. Šios lesyklos dažniausiai būna su viena pagrindine platforma, ant kurios ir beriamas visas lesalas, bet galima gaminti ir dviejų platformų - tuomet viršutinę galima pritaikyti maitinti smulkesniesiems sparnuočiams (tarp stogelio ir platformos aptraukiant smulkesnių akių tinklu), o apatinę - stambesniems (aptraukiant stambesnių akių tinklu). Galima aplik vieną iš platformų visiškai nedėti tinklo - tebūnie tai visiems paukščiams skirta lesykla. Įmanoma vieną iš šių platformų paversti didele dozuojančia lesykla - viskas priklauso tik nuo jūsų noro ir entuziazmo. Po pagrindine platforma tikslinga ant vielų pakabinti dar vieną, neuždengtą. Čia beriamas žaliukėms ar startoms skirtas lesalas. Lašinių gabaliukus ir tinklelius su riešutais galima kabinti lesyklos viduje arba išorėje, metaliniu kabliuku kabinant ant tinklo.
Stacionarios lesyklos pagrindinis privalumas - ji yra didelė. Paukščiai, turėdami daugiau erdvės, drąsiau joje jaučiasi, ir vienu metu čia gali tilpti daugiau paukščių. Joje jūs galite paukščiams pasiūlyti įvairesnio lesalo - kai kuriose šalyse tokios lesyklos vadinamos paukščių valgyklomis. Tačiau ji gali turėti ir vieną trūkumą - jei šią lesyklą darysite atvirą visiems paukščiams, ji gali tapti paukščių ligų plitimo šaltiniu. Ypač pavojinga į lesyklas įsileisti balandžius.
Šaltą žiemą be žmogaus pagalbos sunku išsiversti ir kurapkoms. Sniego dangai viršijus 30 ir daugiau centimetrų storį, jos nebegali pasiekti plikos žemės ir susirasti maisto, atviruose laukuose pasislėpti nuo vėjų, pūgų ir plėšrūnų. Kurapkos yra sėslūs paukščiai, tačiau pasitaiko žiemos, kai jos ima klajoti po apylinkes ir net leidžiasi į tolimesnes keliones. Prispaustos šalčio ir sniego gausos, jos traukia arčiau žmonių gyvenamų vietų: vienkiemių, kaimų, gyvenviečių, atklysta net į didesnius miestus.
Lesyklas kurapkoms reikia įrengti iškritus pirmam sniegui. Kuo anksčiau tai bus padaryta, tuo geriau paukščiams. Labai svarbu parinkti tinkamą vietą - kuo toliau nuo gyvenamųjų pastatų, fermų, nes paukščius gali imti medžioti katės ir šunys. Paprastai vieta lesykloms ir užuovėjoms parenkama netoli vietų, kur slepiasi patys paukščiai: prie sodų, krūmuose, palaukėse, šalia giraičių ir pan. Krūmai padeda joms apsisaugoti nuo plėšriųjų paukščių antpuolių.
Paprasčiausias būdas gelbėti kurapkoms žiemą - nuvalyti plotelius sniego nuo žiemkenčių laukuose ir kultūrinėse pievose. Taip parengus aikšteles, paukščiai patys susiras įvairaus maisto. Tik labai svarbu sniegą valyti reguliariai, o gausiai sningant - net kelis kartus per dieną.
Kiek sudėtingiau įrengti, bet lengviau prižiūrėti, iš šiaudų, nendrių, eglišakių ar pušies šakų pastatytas palapines ir užuovėjas (7 pav.).
Tokios pašiūrės išvaizda primena palapinę. Ji turėtų būti apie 1,5 m aukščio ir apie 2 m pločio. Lietuvoje žiemą vyrauja šiaurės ir vakarų krypties vėjai, tad sieneles, atsuktas į šias puses, reikia daryti storesnes. Būtų labai gerai tokias palapines statyti užuovėjoje. Specialių angų paukščiams patekti į vidų daryti nebūtina - paukščiai patys susiranda jiems patogiausią kelią, tačiau ši taisyklė galioja tik tuo atveju, jei palapinės sienelės yra pakankamai tankios, kad apsaugotų paukščius nuo vėjo, ir - pakankamai retos paukščiui pralįsti į vidų. Jei sienelės tvirtos ir manote, kad paukščiui bus per sunku patekti į vidų, reikia prie žemės įrengti keletą angų skirtingose vietose, pro kurias kurapkos ne tik pateks į vidų, bet, iškilus pavojui, galės saugiai išlįsti laukan. Angas gali atstoti pakelti nuo žemės palapinės kraštai.
Užuovėjose, kur šalti vėjai pučia mažiau, vietoj palapinių galima statyti dvišlaites arba vienašlaites užuovėjas, kurios apsaugo lesinimo aikštelę nuo sniego.
Zigzaginė lesykla-slėptuvė išvaizda primena išsiraizgiusią tvorą. Ji gaminama, prie sukaltų kuoliukų ar karčių įstrižai tvirtinant eglišakius. Tokios slėptuvės būna apie metro aukščio ir yra tarsi ilgos vienašlaitės užuovėjos arba dvišlaitės palapinės. Taip paukščiai bus apsaugoti nuo žvarbių vėjų (8 pav.). Zigzaginės lesyklos-slėptuvės dažniausiai naudojamos tose vietose, kur susirenka didesni kiekiai kurapkų.
Kurapkas reikia lesinti kasdien, o per didžiuosius šalčius, po atodrėkių ar lijundrų, kai sniegą sukausto tvirtas paviršutinis leduko sluoksnis, lesalo reikia paberti daugiau. Lesalui palapinės viduje beriami įvairūs grūdai (avižos, miežiai, kviečiai), tinka ir javų atliekos, pelai, piktžolių sėklos, daržovių atliekos, kruopos, duonos trupiniai. Kartu su lesalu būtina paberti smulkaus žvyro ir smėlio. Taip pat būtina retkarčiais iššluoti viduje susikaupusias atliekas ir išmatas, o po stipresnių pūgų - ir sniegą.
Žiemą mūsų pagalbos reikia ne tik grūdlesiams ir vabzdžialesiams paukščiams. Pasaulyje plėšriųjų paukščių maitinimas žiemą pirmiausiai siejamas su retų rūšių išsaugojimu ir jų populiacijos gausinimu. Daugelyje Europos šalių tai yra viena iš svarbiausių jų apsaugos programos dalių. Šių paukščių Lietuvoje yra žymiai mažiau, tad kiekvieno iš jų žūtis yra reikšmingesnė Lietuvos ornitofaunai ir tikrai nesumenkinsim sakydami, kad gali būti reikšminga rūšies išlikimui. Ir ne tik Lietuvos mastu.
Jau keletą žiemų iš eilės Lietuvoje vykdomas jūrinių erelių apsaugos projektas, kurio vienas iš etapų yra papildomas maitinimas žiemą. Remiantis Europos šalių patirtimi, tai padeda jiems ne tik išgyventi žiemą, bet ir geriau pasiruošti perėjimo sezonui. Rasdami vienoje vietoje pakankamai maisto, jie nebus priversti medžioti mažiau saugiose vietose. Derinant maitinimą žiemą su dirbtinių lizdaviečių įrengimu galima sėkmingai padidinti šių paukščių populiaciją.
Jūrinių erelių maitinimui žiemą, atokiau nuo gyvenviečių ir žmonių lankymosi vietų, specialiai parinktose kelių dešimčių kvadratinių metrų pločio aikštelėse, reguliariai paliekama gyvulių skerdienos, žuvų. Skerdienoje padaromos kelios įpjovos, kad paukščiams būtų lengviau pasiekti mėsą. Kad paukščiai neištampytų likučių po apylinkes, mažesni gabalai pririšami prie specialiai įkaltų kuolų. Šios aikštelės aptveriamos, kad valkataujantys šunys ir kiti mėsa mintantys gyvūnai nepasisavintų ereliams skirto maisto. Reikia pasakyti, kad toks lesinimas yra brangus, tad pavieniams ornitologams be rimtesnės finansinės pagalbos vargu ar įmanomas. O jei ruošiaties pradėti, tai prieš tai reikia gerai paskaičiuoti, ar išgalėsite išlaikyti tokią "lesyklėlę" iki pat pavasario. Juk čia bus sprendžiamas kur kas didesnių ir retesnių paukščių, nei zylutės, likimas.
Jūrinius erelius žiemą taip maitina ir Ukrainos ornitologai. Čia ereliai žiemoti pasilieka prie didelių neužšąlančių vandens telkinių: tokių žiemaviečių, kuriose susirenka nuo 1-2 iki 10 ir daugiau jūrinių erelių, yra žinoma prie Dniepro, Juodosios ir Azovo jūrų pakrantėse.
Tinkamose vietose žiemą šeriami ir kilnieji ereliai. Kazachstano ornitologai pastebėjo, kad esant pakankamai maisto žiemą, kilnieji ereliai lieka žiemoti perėjimo vietose, o tai reiškia, kad jų mažiau žūva migracijos ir klajonių metu. Kazachstano ornitologai ėmėsi juos maitinti nuo lapkričio mėnesio iki kovo. Tam jie naudojo aplinkinėse fermose nuo neinfekcinių ligų kritusius veršelius, nušautus benamius šunis, sumedžiotus vilkus ir lapes. 1981 - 1982 metais į maitino aikštelę buvo atvežta apie 40 veršelių skerdiena, 12 šunų, o joje pastoviai maitinosi 12 kilniųjų erelių, dar 10 atskrisdavo retkarčiais. Žiemojantys kilnieji ereliai taip pat maitinami prie Maskvos, Estijoje, Gruzijoje.
Plėšriesiems ir pelėdiniams paukščiams žiemą pagelbėti galima ir į tas pačias vietas priviliojant įvairias peles ar kitus graužikus. Vienas iš viliojimo būdų yra toje pačioje vietoje specialiai palikinėti maisto atliekas. Šiuo būdu Vokietijos ornitologai organizavo liepsnotųjų pelėdų maitinimą, kurios, esant gausiam sniegui, labai sunkiai suranda maisto ir žūva nuo išsekimo. Ornitologai nusprendė pagausinti jų maisto resursus žiemą ir liepsnotųjų pelėdų gyvenamosiose vietose ėmė reguliariai pilti grūdus. Laukuose, pievose, kaimų apylinkėse buvo valomos maždaug kvadratinio metro pločio aikšteles, į kurias klojo šiaudus, pylė grūdus, barstė duonos gabalėlius ir trupinius. Pelės neatsispyrė tokioms vaišėms, o pelėmis su malonumu pasivaišino pelėdos. Ir ne tik liepsnotosios. Tai - ne tik pagalba išgyventi paukščiams, bet ir efektyvus būdas sumažinti graužikų kiekį apylinkėse.
Ėmus globoti vandens paukščius, būtina juos lesinti kasdien, neužmirštant, jog kuo šalčiau, tuo daugiau reikia maisto. Jei, spiginant 25-30ºC šalčiui, dieną-kitą paukščius užmiršime palesinti, silpnesnieji gali žūti. Labai svarbu atminti, kad antys ir gulbės yra, palyginti, tikrai nemaži paukščiai ir jiems lesalo reikia žymiai daugiau. Vienos gulbės nebylės paros maisto norma yra 800 - 1000 g. Antys, gulbės maitinamos tol, kol pavasarį tirpstant ledui pačios išsiskirsto į perėjimo vietas. Nepatartina berti lesalą ant ledo pakrantėje, kur gausu varninių paukščių. Geriau berti ant ledo prie pat properšų, o geriausia - tiesiai į vandenį 5-10 cm gylio seklumose. Gilesniuose vandenyse maistą geriau berti ant sukaltų maždaug 2x1 m plaustų ar platformų. Lesalą žiemojantiems paukščiams galima berti ant plausto, padaryto iš lentų ir tuščių statinaičių (jas galima pakeisti plastikiniais buteliais).
Vandens paukščiams lesinti tinka miežiai, avižos, kviečiai, javų pelai su piktžolių sėklomis, kombinuoti pašarai, maisto atliekos: balta duona, virtos bulvės ir kitos daržovės. Prieš pateikiant grūdines kultūras jas tikslinga sudaiginti. Tam reikėtų jas apie 10 parų palaikyti vandenyje.
Gulbes patartina lesinti tris kartus per dieną: rytą joms duodama maždaug pusė dienos raciono, per pietus ir vakarop - pusiau padalintą likusią antrą pusę. Antis lesinant tokios dienotvarkės laikytis nebūtina, tik svarbu neskubėti ir leisti paukščiams sulesti visą pateiktą lesalą, tik tuomet duoti kitą porciją.
Jei norite į savo įrengtas lesyklas privilioti kuo daugiau ir kuo įvairesnių paukščių, neužtenka pagaminti lesyklas ir jas iškelti tinkamose vietose. Būtina parinkti ir kuo įvairesnį lesalą. Kuo platesnį asortimentą pasiūlysite, tuo sveikiau bus patiems paukščiams, o jūs sulauksite didesnės paukščių įvairovės.
Labai svarbu, kad jūsų pateikiamas lesalas nebūtų sūdytas, supelijęs, supuvęs ar surūgęs, pažeistas parazitų, taip pat negalima siūlyti ir chemikalais apdorotų grūdų ar sėklų. Paukščiai tokių produktų neatsisako - ir ko tik nepadarysi iš bado. Deja, tokios vaišės neretai pasibaigia jų mirtimi. Ypač reikia vengti supelijusių produktų - jie nuodingi. Labai pavojinga ir juoda ruginė duona - ji surūgsta paukščio gurklyje, blogai virškinama, ypač esant šalčiams. Paukščiams negalima siūlyti citrusinių vaisių (apelsinų, citrinų, greipfrutų), bananų žievės ir kai kurių džiovintų vaisių.
Vienas iš prieinamiausių lesintojams ir daugelio paukščių mėgstamiausias lesalas yra nelukštentos saulėgrąžos. Saulėgrąžose yra gausu riebalų, tad jos yra labai svarbus energijos šaltinis smulkiems paukščiams. Tai, palyginti, pigu, jų galima nusipirkti beveik kiekvienoje didesnėje parduotuvėje. Svarbu atminti, kad paukščių negalima lesinti kepintomis ir sūdytomis saulėgrąžomis. Rinkdamiesi saulėgrąžas atkreipkite dėmesį į jų lukštus: jei lukštuose yra matomos skylutės, tai požymis, kad viduje jau apsigyveno branduoliu mintančios kirmėlaitės. Tokios saulėgrąžos jau netinkamos paukščiams. Ir dar svarbu atminti tai, kad saulėgrąžas lesantys paukščiai jas lukštena netoli lesyklos, tad neretai lukštai atsiranda ne tik ant žemės, bet ir pas jūsų kaimynus. Ir jei sąžiningai lesinsite visą žiemą, tai pavasarį bus susikaupęs tikrai nemažas lukštų sluoksnis. Kad išvengtumėte konfliktų su kaimynais ir kitais gyventojais, reikėtų iš anksto susitarti, kad pavasarį ar kas kažkiek laiko sutvarkysite aplinką ir iškuopsite lukštus.
Vabzdžialesiams paukščiams - zylėms, bukučiams, geniams ir kt. - be saulėgrąžų, labai patinka linų ir spygliuočių medžių sėklos, nesūdyti lašiniai, duona, varškė, kruopos, aliejuje mirkytas pyragas, obuoliai, virti ryžiai, avižiniai dribsniai. Dar tinka sėmenys, aguonos, soros, avižos, pelai. Per šalčius drėgnas lesalas greitai sukietėja, todėl duonos trupinius geriausia maišyti su aliejumi - tuomet jie išlieka minkšti.
Riebalų kiekiu saulėgrąžoms nenusileidžia ir gliaudyti riešutai, kurių populiariausi naudoti yra žemės riešutai. Šių riešutų taip pat galima įsigyti parduotuvėse, o ir kainuoja jie, palyginti, nebrangiai. Tai gana universalus lesalas, kurį galima pilti ir į įvairaus tipo lesyklas, ir - tiesiog ant žemės. Riešutai, kaip ir saulėgrąžos, negenda, ilgesnį laiką gulėdami lesyklose.
Grūdlesiams paukščiams galima pasiūlyti sorų kruopų, kukurūzų grūdų, grūdų atliekų, linų, kanapių ir spygliuočių medžių sėklų. Skanaudami arbūzus galite pasirinkti ir jų sėklų - paukščiai jomis taip pat mėgsta pasilepinti. Be arbūzų sėklų, iš anksto galite sukaupti ir neretai valgomų melionų ar moliūgų sėklų atsargas, kurias šaltuoju sezono metu galėsite pateikti paukščiams. Tačiau jų nepatartina berti per didžiuosius šalčius, nes įšąlusių paukščiai nesugeba išaižyti. Neatsisako jie ir įvairių piktžolių sėklų - balandų, dilgėlių, arkliarūgščių, dagių, varnalėšų ar kibių sėklos puikiai paįvairins jų racioną. Tačiau šių piktžolių sėklos tinkamos lesinimui tebūna kelis mėnesius, tad jų atsargų kaupti neverta. Lesyklose galima palikti susmulkintą kietai virtą kiaušinį, virtas bulves, naminiams gyvūnams ir namie laikomiems paukščiams skirtą konservuotą maistą, specialius mišinius.
Šaltis ir badas žiemą neretai prie lesyklų atveja ir kai kuriuos mūsų kraštuose žiemojančius strazdus. Smilginiai ir juodieji strazdai labai mėgsta uogas. Jie nulesa šermukšnių, šaltalankių uogas, gudobelių vaisius ir pan. Jų galite pasirinkti ir žiemą pasiūlyti paukščiams savo įrengtose lesyklose, juolab, kad tokių vaišių neatsisako ir iš Šiaurės kraštų atkeliavę svirbeliai. Strazdams dar galima pasiūlyti ir obuolių, kuriuos patogiausia pritvirtinti ant kiaurai per stogelį perkalto vinies. Neatsisako jie ir varškės, duonos trupinių.
Nepakeičiamas maistas žiemojantiems vabzdžialesiams - nesūdyti lašiniai ar taukai. Juos mėgsta visų rūšių zylės, geniai, bukučiai ir lipučiai - dažniausi lesyklų lankytojai. Šis lesalas ypač tinka per stiprius šalčius, kada bet koks kitas maistas sušąla, sukietėja. Be to, lašiniai ar taukai šaltyje negenda, todėl nėra jokio pavojaus susargdinti globojamus paukščius. Tačiau būtina atminti, kad negalima paukščiams siūlyti sūdytų, rūkytų ir pasenusių lašinių. Vabzdžialesiams tinka ir nesūdytos žalios mėsos smulkiai supjaustytos atliekos, galima suformuoti rutulėlį iš nesūraus margarino.
Paukščiams galima pasiūlyti ne tik atskirų produktų, bet ir specialiai paruoštų gaminių, kurie dažniausiai vadinami "paukščių pyragais". Paukščių pyragų privalumas paukščiams yra tas, kad juos gaminant naudojami įvairūs produktai, tad jie turi didesnį pasirinkimą. Jį gali lesti skirtingų rūšių paukščiai. Dėl "suklijavimui" naudojamų riebių produktų, šis maistas yra kaloringas. Paukščių pyragams pateikti nebūtina gaminti lesyklas - suformuotus ir atšaldytus juos patogu pateikti tinkleliuose.
Griežtų normų paukščių pyragams gaminti nėra, tačiau keletas produktų būtini:
Pats pyrago paruošimas yra labai paprastas - aukštame inde ištirpdomi taukai (margarinas, sviestas), į juos suberiami riešutai (saulėgrąžos) ir kiti komponentai, viskas išmaišoma, supilama į polietileninį maišelį, suformuojama rutulio forma, maišelis užrišamas ir įdedamas į šaldytuvą. Pyragui sukietėjus (sušąlus), jis iš maišelio perkeliamas į tinklelį ir pakabinamas lauke.
Artėjant pavasariui tikslinga kiek pakeisti paukščių pyrago sudėtį į tokią, kurioje būtų daugiau kalcio. Taip pagelbėsite paukščiams apsirūpinti kalcio atsargomis - jų dedami kiaušiniai bus tvirtesni, jaunikliai sveikesni. Paprasčiausias būdas paukščių pyragą papildyti kalciu - įmaišyti kiaušinių lukštų. Į pyragus galima įmaišyti ir obuolių žievelių, susmulkintų virtų kiaušinių, grūdų, sėmenų ir kitų produktų.
Paukščiams išgyventi žiemą galite pagelbėti ne tik įrengdami lesyklas, bet ir sodindami kai kuriuos krūmus ir medžius. Iš medžių bene geriausiai tinka šermukšniai. Kai kurie miško paukščiai mėgsta paskanauti ąžuolo gilėmis. Jei nenuskinsite visų vaisių nuo obelų, kriaušių, vyšnių ar kitų vaismedžių, tą mielai padarys paukščiai. Jiems naudingos įvairių rūšių ir veislių gudobelės, agrastai, juodieji serbentai, vynvyčiai, sausmedžiai, vynuogės ir kt.
Tiesa, ant daugumos medžių ir krūmų uogos ir vaisiai išbūna neilgai, tik iki žiemos vidurio - juos nulesa paukščiai arba jie nukrenta, tačiau nelikus vaisių ir uogų, krūmų ir medžių žievėje paukščiai galės susirasti pasislėpusių vabzdžių, nutūpę šakose - pailsėti ar pasislėpti nuo plėšrūnų.
Dar viena savotiška paukščių lesinimo priemonė yra skruzdėlynai. Vokiečių ornitologai nustatė, kad kurtinių jauniklių vados sėkmingiau išgyvena ir užauga, kai jų gyvenamoje teritorijoje būna bent 3 dideli skruzdėlynai. Skruzdelėmis yra maitinami jaunikliai, jomis minta ir suaugę paukščiai. Tad skruzdėlynai garantuoja maisto išteklių stabilumą. Be kurtinių, skruzdėlyno turtais mėgsta pasilepinti ir žiemojantys geniniai paukščiai, dažniausiai meletos. Rudosios miško skruzdėlės, perkeltos į tokias vietas iš didelių skruzdėlynų, įkuria naujus skruzdėlynus. Bet skruzdėlynų formavimu patiems, be specialistų pagalbos, užsiimti nepatariame, nes tam reikia specialių žinių, be kurių - galite pakenkti klestintiems skruzdėlynams.