Bendri patarimai
© 2019 GVA
Darant daugumą inkilų, visi matmenys, išskyrus priekinės landos, nėra kritiški. Bendri matmenys aprašomi gana abstrakčiai.
| Dydis | Pagrindas (mm x mm) |
Aukštis (mm x mm) |
|---|---|---|
| Labai mažas | 80 x 80 | 80 |
| Mažas | 100 x 100 | 150 |
| Vidutinis | 130 x 130 | 200 |
| Didelis | 200 x 200 | 450 |
| Labai didelis | 250 x 250 | 600 |
| Įkėlimas | Kabinimo aukštis |
|---|---|
| Žemas | Nuo pusiaujo iki galvos aukščio |
| Vidutinis | Nuo krūtinės aukščio iki maždaug 5 m |
| Aukštas | Maždaug 5 m ar aukščiau |
Medis – geriausia medžiaga inkilams daryti, bet gali būti brangokas. Darant didelį kiekį inkilų, verta paieškoti medžio atliekų lentpjūvėse ar prastesnio apdirbimo medžio lentų parduotuvėse. Galima panaudoti medinio įpakavimo dalis ar medinius padėklus. Tai – labai nebloga medžiaga inkilams, bet jų išmontavimas gali pareikalauti įgūdžių ir specialių įrankių. Panaudotos lentos irgi yra nebrangios, tik reiktų saugotis jose pasitaikančių vinių. Galima panaudoti ir pakavimui skirtas medines dėžutes – kai kurios beveik iškart tinka statymui. Lentos, plonesnės nei 15 mm gali suskilinėti, jų šiluminė izoliacija yra prastesnė ir inkilai, padaryti iš tokios medienos žymiai lengviau permirksta nuo intesyvesnio lietaus. Tinka beveik visos medienos rūšys. Su minkštu medžiu yra lengviau dirbti, bet kietas medis išlieka ilgiau. Iš kedro padaryti inkilai tarnaus labai ilgai, iš beržo – trumpai. Inkilų matmenys nėra kritiški ir visuomet yra lengviau, pigiau ir paprasčiau padaryti inkilus iš tų medžiagų, kurios jau yra, nei aklai sekti kiekvieną milimetrą, darant idealius inkilus.
Kitos medžiagos, kurios gali būti reikalingos, bet nieko nekainuoja, yra pjuvenos, dažų skardinės, panaudotos virvės, suplyšusios dviračių padangų kameros ir įvairių vamzdelių nuoraižos. Kai kurios vietinės įmonės tokiuose projektuose gali pasiūlyti savo pagalbą, kartais užtenka tik paviešinti firmos pavadinimą.
Inkilams naudojamos ir kitos medžiagos, ne tik mediena. Visos jos turi savų trūkumų. Pavyzdžiui, metalas yra blogas izoliatorius ir iš jo padarytuose inkiluose kondensuojasi drėgmė. Dėžutėse, padarytose iš plastmasės taip pat kondensuojasi drėgmė, bet tos, kurių konstrukcijoje panaudotas ir medis, pasirodė esančios visai geros. Kai kurie naudoja plastmasines plokštes dengti inkilų stogus. Šių konstrukcijų privalumas yra tas, kad plastikiniai stogai gerai apsaugo nuo lietaus vidines medžio konstrukcijos dalis ir yra ilgaamžiai. Kiti inkilų sienoms naudoja plonus plastikinius vamzdelius, o pagrindą ir stogą daro iš medžio. Svarbu naudoti natūralių spalvų plastikines dalis, nes ryškios spalvos, nors ir tinkamos paukščiams, gali atkreipti nereikalingą plėšrūnų ar žmonių dėmesį.
Medžio drožlių plokštės tinka tik tiems inkilams, kurie įrengiami pastogėse, pavyzdžiui, pelėdoms ar čiurliams. Impregnuota ar lauko darbams skirta fanera yra nebloga medžiaga, tik kiek brangoka. Kitos medžiagos, pavyzdžiui gipso kartonas ar cemento/drožlių mišiniai gali būti panaudoti tam tikro tipo inkilams. Taupūs žmonės suranda ir kitokių medžiagų, kurios puikiai tinka inkilų gamybai. Jei rasite nebrangių, patvarių ir tinkamų apdorojimui medžiagų – naudokite jas.
Daugumai mažesnių inkilų pagaminti nereikia įmantrių prietaisų – užtenka paprastų medžio apdirbimo įrankių. Nebent ruošiatės gaminti inkilus masiniu būdu – tuomet verta pagalvoti apie rimtesnius instrumentus. Dažniausiai užteks pjūklo, plaktuko, vinių ir grąžto.
Visus matmenis galima keisti, priklausomai nuo to, kokios medžiagos yra naudojamos.
Kur įmanoma, stenkitės, kad medžio apdorojimas būtų vertikalus – taip greičiau išdžius vanduo. Pagrindą tvirtinkite įleistą, bet ne uždengiantį apačią – tuomet vanduo nesikaups viduje, o nutekės šoninėmis sienomis. Jei įmanoma, venkite išsikišusių pagrindo dalių. Jei turite medžio apdirbimo įgūdžių ir labai tiksliai, be plyšių, padarėte dugną, išgręžkite kelias nedideles drenažo skylutes, kad vanduo, patekęs į inkilo vidų, turėtų kur ištekėti. Du medžio gabalai, sujungiami šonais, gali būti įleisti vienas į kitą ir siūlės užkamšytos pakulomis ar kita medžiaga, kad nesiskverbtų vanduo ir nepūstų skersvėjai.
Medinės dalys sutvirtinamos vinimis ar medvaržčiais. Vinimis tvirtinti pigiau ir paprasčiau. Drėgnose vietose statomuose inkiluose verta naudoti galvanizuotus vinis ar medvaržčius. Smulkūs vinukai surūdys per kelis metus. Inkilo viršus ir šonai gali būti apklijuojami vandeniui atspariais klijais, bet vien tik klijų sujungimams tikrai neužtenka – reikia ir kalti.
Dėžutės nebūtinai turi būti konstruojamos simetriškai (pav. 1a) – jei stora mediena nenaudojama, plonesni šonai gali būti montuojami ir kitaip (pav. 1b).
Inkilai turėtų būti sukonstruoti taip, kad juos galima būtų patikrinti ir išvalyti. Tam reiktų irengti atidaromą stogą arba inkilo priekį. Pigiausi 'vyriai' padaromi iš dviračių padangų guminių kamerų. Panaudota guma saugo sudūrimą ir nuo vandens, be to – labai lengvai įrengiama. Geležiniai ar plieniniai vyriai greitai surūdyja. Žalvariniai vyriai tinka, bet yra per brangūs. Inkilus su nuimamu stogu patikrinti lengviau nei tuos, kurių stogas yra pritvrtintas vyriais. Tai svarbu ten, kur žadama pastoviai tikrinti inkilus.
Nuimami stogai gali turėti išsikišusius kraštus visuose keturiuose šonuose (pav. 2) – tai gerai apsaugo dėžutę nuo saulės ir lietaus. Stogai uždarais kraštais nuo drėgmės apsaugo geriausiai (pav. 3). Dar didesnei apsaugai nuo lietaus, stogo viršų galima dengti veltiniu, fetru, linoleumu, guma. Dideli inkilai gali būti profesionaliai dengiami bitumine danga. Priklausomai nuo aplinkybių, stogą galima tvirtinti kabliukais, negiliai įkaltais vinimis, ištraukiamais kaiščiais ar tiesiog – traukos jėga (ant stogo padedant sunkų akmenį). Paprasčiausios konstrukcijos – įkaltas vinis ir apvyniota viela. Ne tiek svarbu, ar atidarymui naudojamas stogas, ar inkilo priekis. Atidaromas priekis leidžia sukonstruoti labiau lietui atsparų stogą, bet tada inkilo apačia tampa labiau skylėta.
Tupėjimo strypeliai prie priekinės landos yra pavojingi paukščiams ir jų nederėtų iš viso konstruoti mažuose ar vidutiniuose inkiluose. Paukščiams jie nereikalingi (išskyrus kelias rūšis), jie tik pagelbsti į inkilą besiveržiantiems plėšrūnams.
Labai dideli inkilai gali būti sustiprinti metalinėmis konstrukcijomis ar vielos tinklu. Šios konstrukcijos ne tik apsaugo sujungimus, bet ir sustabdo šonų išsiklaipymą. Šiuos inkilus dažnai būna sunku pagaminti ir iškelti, todėl verta, juos statant, gerai paruošti ir panaudoti tokias medžiagas, kurios tarnauja ilgai.
Daug dėžučių gali būti daromos iš šio mišinio. Tokių inkilų privalumai – jie beveik nepasiekiami plėšrūnams ir gana lengva jų padaryti daug. Minusai – gana sunku padaryti formą ir nustatyti mišinio konsistenciją. Pjuvenų ir cemento konstrukcijos gali būti pjaustomos, prisukamos ir prikalamos, nors pradiniai gaminiai, nepatyrus, dažnai subyra, vos prisilietus. Ši medžiaga priimtina langinėms kregždėms ir čiurliams, laisvai kabančiuose inkiluose apsigyvena zylės. Tokių inkilų gamyba reikalauja praktikos.
Iš medžio ar plastiko pagaminama forma. Smulkios medžio drožlės nakčiai pamerkiamos į impregnantą (pageidautina – neputojantį). Iš pjuvenų išspaudžiama perteklinė drėgmė ir jos išdžiovinamos. Sausos pjuvenos maišomos su cementu santykiu 3,5:1 (pjuvenos:cementas). Į mišinį įpilamas vanduo. Forma ištepama muilu ar skiediniu, prie kurio nepriliptų cementas. Mišinys supilamas į formą, švelniai prispaudžiamas kita forma ir paliekamas išdžiūti. Tvirtinimo detalės būtinai turi būti daromos iš nerūdyjančių medžiagų. Labai svarbu, kad pjuvenos pilnai išdžiūtų, o mišinys būtų švelniai spaudžiamas džiūvimo metu. Šių dalykų nepaisymas gali lemti, kad konstrukcija bus korėta ir suskils, sulaukusi pirmų šalčių – jei ne anksčiau! Kabantis zylių namelis su namo svoriu prilaikomu stogu pateiktas piešinyje (pav. 4).
Žinoma, galima padaryti tokią pačią konstrukciją, tik – su atsidarančiu priekiu.
Stiklo pluoštas gali būti naudojamas inklių gamybai, bet didžiausias jo trūkumas yra aukšta kaina. Iš stiklo pluošto padarytuose inkiluose sėkmingai apsigyvena tulžiai. Darant tokias konstrukcijas reikėtų dervą maišyti su pjuvenomis, kad vidinė pusė įgautų šiurkštumo.
Daugelyje pastatų gali būti įrengiami įmontuojami paukščių būstai. Šiuo metu Europoje daugėja tiltų, kuriuose įrengti nameliai čiurliams ir kregždėms. Lengviausia įmontuoti būstus statant pastatus, nors tai ne visuomet būna priimtina. Dažniausiai dėžutė įmontuojama sienoje ir paliekamas plyšys joje, kad ją . galima būtų pasiekti iš išorės. Svarbu rudenį tokius būstus išvalyti (galima ir dulkių siurbliu). Vienas iš būdų – paruošti specialius betoninius blokelius, kurie įrengti taip, kad susidarytų paukščių būstas. Viršutinėje dalyje įrengiamas įėjimas, o apatinėje – pats būstas. Viršutinė dalis neturėtų būti įmūryjama, kad galima būtų būstą išvalyti ir apžiūrėti. Tokie būstai – neįkainojami miesto paukščiams ir gali būti įrengiami bet kokiame sienos aukštyje (pav. 5).
Kitas būdas – statant namą palikti keletą 'iškritusių' plytų.
Tokiuose būstuose apsigyvena musinukės, baltosios kielės, liepsnelės ar net dūminės raudonuodegės. Apatinėje 'iškritusios' plytos dalyje reikėtų įrengti žemą kartelę (pav. 6).
Kai kurios Europos kompanijos jau dabar ruošia tokius standartinių matmenų paukščių būstus namuose, viliantis, kad tai pridės papildomos vertės statomam namui.
Iš šios medžiagos padaryti inkilai tinka langinėms kregždėms. Ruošiant mišinį, naudokite vandeniui atsparius klijus.
Popieriaus ir klijų mišiniu aplipdykite formą ir leiskite išdžiūti. Tvirtinimui naudokite galvanizuotas metalines dalis ir tvirtinkite jas, kol mišinys dar neišdžiūvęs. Išdžiūvusi konstrukcija gali būti dažoma vandeniui atspariais neutralių spalvų dažais – taip dėžutė tarnaus ilgiau.
Akivaizdžių įrodymų, kad šie inkilai pranašesni už kitų tipų – nėra. Didžiausi minusai – sudėtinga gamyba. Daugumas rąstinių konstrukcijų yra blogai suprojektuojami. Dažniausios klaidos – šiaudinis stogas, tupėjimo strypelis, landa išgręžiama per didelė ir per žemai, pritvirtintas stogas (neįmanoma išvalyti).
Rąstiniai inkilai gaminami dviem būdais. Pirmasis – rąstas gręžiamas per visą ilgį, tvirtinama apačia ir stogas. Tai – labai ilgas procesas ir dažniausiai rezultatai geriausiu atveju būna patenkinami; dažnai sujungimai būna skylėti. Atrasis būdas – rąstas skeliamas į keturias dalis ir nupjaunamos link centro einančios smailos viršūnės – išimama centrinė dalis. Apdoroti ketvirčiai sujungiami. Tokiu būdu konstrukcija pagaminama greičiau ir paprasčiau, bet dažniausiai būna dar labiau neatspari oro sąlygoms, nei pagaminta pirmuoju būdu. Jei šioms konstrukcijoms naudojamas beržas, be privalumo, kad patraukliai atrodo jo žievė, turi kur kas blogesnį minusą – greitai supūva. Neblogas kompromisas – naudoti apdorojant rąstus liekančias atraižas (viena užapvalinta dalimi, kita – plokščia). Šios atraižos dažnai yra išmetamos.
Iš plastmasės pagaminama nemažai inkilų. Vieni yra labai paprastos konstrukcijos, kiti – gražiai atrodo, bet daugumas – nelabai tinka paukščiams. Plona plastmasė neapsaugo nuo saulės kaitros ir dažnai nukenčia nuo voverių. Stora plastmasė naudojama atskiroms inkilų dalims, dažniausiai stogui ar šonams, bet daugumas ją naudojusių žmonių teigia, kad tokiuose inkiluose žymiai rečiau, nei mediniuose, apsigyvena paukščiai, be to – juose labai kondensuojasi drėgmė. Nors – dideli, storasieniai inkilai sėkmingai naudojami pelėdoms ir uldukams apgyvendinti. Juose turi būti išgręžiamos atitinkamos drenažo skylutės.
Didelės konstrukcijos, tokios kaip plaustai ar platformos vandenyje, turi būti daromos profesionalų. Jų patvarumas turi būti išbandomas, apskaičiuojamas pačių konstrukcijų svoris, plūdrumas, įskaitant gruntą, perinčius paukščius ir, galbūt, žieduotoją. Šioms konstrukcijoms ruošti gali prireikti suvirinimo darbų. Tokio tipo konstrukcijos turi būti ruošiamos atsakingai, kad nenukentėtų aplinka ir ant jų įsikūrę sparnuočiai.
Tvirtinti inkilus galima daugeliu būdų. Naudokite tuos, kurie jums priimtini. Horizontalūs ir vertikalūs tvirtinimo elementai apsaugo inkilus nuo vandens patekimo (pav. 7a ir 7b) ir pritvirtinami prie medžio ar sienos. Pertvaros turi būti gerai pritvirtinamos prie inkilų. Naudokite medvaržčius ar ilgus užlenktus vinis.
Nėra absoliučiai saugaus būdo pritvirtinti inkilus prie gyvų medžių. Naudojant kablius, kaiščius ar vinis – jie gali būti išstumti, medžiui augant. Medis daugiausiai auga tuo pat metu, kai paukščiai peri, be to – tuo metu inkilo svoris būna didžiausias, dėl to išlieka grėsmė, kad nukentės išperėti jaunikliai. Prikalti inkilai turėtų būti tikrinami kasmet. Varžtai gali būti įsukami vis giliau, bet tai irgi reiškia kasmetinį patikrinimą. Derėtų vengti naudoti plieninius varžtus ir vinis, nes jie labai greitai rūdyja ir jų, dažniausiai, nebeįmanoma ištraukti ar pareguliuoti, nežalojant medžio. Jei inkilas bus priveržiamas, derėtų rinktis kietą medį. Prieš tvirtinant inkilus, reiktų suderinti su medžių savininku kabinimo tipus.
Inkilai kalami prie medžių, naudojant kieto medžio pertvaras. Skylės pertvarose išgręžiamos taip, kad vinys lįstų kaip tik. Naudokite vinis apvaliomis, plokščiomis galvutėmis – ovaliomis ir nusmailintomis netinka. Augant medžiui, vinys judės kartu su pertvara ir jos nesuplėšys. Nuimant inkilą, reikia ištraukti ir vinis.
Inkilai gali būti tvirtinami, naudojant vielą, gumines žarneles ar sintetinę virvę. Vielą reikia reguliariai tikrinti, kad ji neįsirėžtų į medį ir leistų jam augti. Guminės žarnelės (dažniausiai naudojamos dviračių kameros) leidžia medžiui laisvai augti, bet reikia sekti, kad nesuplyštų. Polipropileno sintetinės virvės yra gana elastingos ir gali būti ilgaamžės, nors dabar jos daromos iš naujų medžiagų, kad po kelių metų suirtų. Dėžutės turėtų būti parišamos laisvai, virvė turėtų kilti apie 30° kampu. Leidžiant medžiui tolygiai augti, reikia kasmet kilstelėti inkilą po keletą centimetrų. Tokia virvė tarnaus ne mažiau, nei pats inkilas, yra nebrangi ir ją lengva panaudoti. Kaip ir vinis ar varžtus, virve tvirtinamus inkilus reiktų apžiūrėti kasmet. Net ir virvė gali užspausti ir nužudyti medį.
Plastiku dengtos vielos ar laidai irgi tinka, bet yra sąlyginai brangūs ir tinka tik mažesniems inkilams.
Įmanoma tvirtinti inkilus medžio šakų išsišakojimuose nekalant ir nerišant. Dideli dirbtiniai lizdai ar platformos dažniausiai tvirtinamos tik tokiu būdu. Šis metodas aprašytas ‚kamino‘ tipo inklių skyrelyje. Didesni inkilai pelėsakaliams, vandens paukščiams ar pelėdoms kartais statomi ant stulpų ar aukštų karčių.
Nėra būtina inkilus tvirtinti kietai (nors daugumas būna būtent taip tvirtinami), tiesą sakant – jie gali laisvai kaboti (pav. 8).
Tai apsaugo nuo plėšrūnų, ypač, jei viela kuo nors ištepta ir slidi arba eina per skydo formos apvalų stogą, bet tokie inkilai labiau pastebimi smalsių žmonių.
Kai kas kabina inkilus ant pritvirtintų kablių arba nulūžusių šakų (pav. 9).
Tokie inkilai nukeliami, naudojant ilgas kartis su kabliukais. Nėra priežasčių (išskyrus įsisenėjusias tradicijas), dėl kurių negalima būtų mažiems paukščiams naudoti nedidelių dirbtinių 'kaminų', primenančių dreves.
Dideliems inkilams tvirtinti naudojamos tvirtesnės konstrukcijos, pavyzdžiui, vamzdžių tvirtinimo apkabos. Naudojamos ir šiuolaikinės sintetinės virvės, nes jos apskaičiuotos išlaikyti didesnes apkrovas ir svorius. Tvirtinant didesnius inkilus, labai praverčia aukštuminių darbų patirtis ir speciali įranga. Keliant tokius inkilus, turi dalyvauti ne mažiau dviejų žmonių – ne tik tam, kad palengvinti darbą, bet kad netoliese būtų pagalba, atsitikus kokiai problemai.
Jei inkilai bus reguliariai tikrinami, reiktų pasirūpinti, kad jie būtų lengviau prieinami ir pritvirtinti taip, kad būtų nesunku juos tvarkyti ir, reikalui esant, perkelti. Ten, kur inkilai nebus dažnai tikrinami, juos tvirtinti reikia taip, kad medis galėtų laisvai augti.
Bet kuri medžio apsaugos priemonė prailgina jo gyvavimo laiką. Dabar galima rasti vandens pagrindu ruošiamų netoksiškų apsaugos priemonių. Bet kuri toksiška priemonė (nors jų dar vis įmanoma nusipirkti) neturėtų būti naudojama medinių inkilų apsaugai. Kokia bebūtų naudojama apsaugos priemonė, prieš kabindami inkilą įsitikinkite, kad ji visiškai išdžiūvo, kad ja nesusiteptų paukštis. Inkilo vidaus mirkyti apsauginėmis priemonėmis negalima, nes nėra žinomas net netoksiškų medžiagų poveikis paukščių organizmui.
Inkilai gali būti iš išorės dažomi maskuojančios spalvos priemonėmis.
Nedideli inkilo tvarkymo darbai gali būti atliekami vietoje. Instrumentų dėžutėje reikėtų turėti plaktuką, žnyples, vinių, virvės, gumos, plastiko ir skardos gabaliukų. Šiomis priemonėmis įmanoma sutvarkyti net ir voverių ar genių išdidintas įėjimo landas. Didesnį remontą geriausia daryti dirbtuvėse, vietoj sulūžusio inkilo paliekant naują.
Vietose, kur geniai ir voverės dažnai sugadina inkilo įėjimo landas, verta sutvirtinti jas metalu arba patį inkilą apgaubti vielos įtvaru.
Visi inkilai rudenį turi būti valomi. Pelėdų, čiurlių, kregždžių ir zylių inkilai dažnai tiesiog knibžda parazitais. Paukščiams išperėjus derėtų palaukti dar apie 2 ar 3 savaites ir tik po to valyti – gali būti, kad per anksti pradėjus valyti, sutrikdysite antrą perėjimą. Jei parazitus naikinate specialiomis priemonėmis, naudokite iš natūralių medžiagų (pavyzdžiui, Chrysanthemum cinerariifolium) pagamintus miltelius.
Dideliuose inkiluose ant dugno palikite smulkesnės medžiagos, pavyzdžiui, žievės gabaliukų, tinka netgi polistireno granulės, naudojamos prekėms pakuoti. Pjuvenos nelabai tinka, nes užkemša drenažo skyles ir, esant didelei drėgmei, labai ilgai džiūna. Polistireno granules genių ir šiaurinių pilkųjų zylių inkiluose reikia keisti žiemą ar ankstyvą pavasarį.
Visus inkilus verta patikrinti vėlyvą žiemą, prieš prasidedant perėjimo sezonui.
Plaustai ir plaukiojančios salos tikrinamos ir išbandomos kasmet. Geriausiai tam tinka ankstyvas pavasaris. Plaustus, kuriais paukščiai nesinaudos žiemą, geriausia išvilkti į krantą.
Kryptis, į kurią atsuktas inkilo priekis, nėra ypatingai svarbi, jei tik jis apsaugotas nuo vyraujančių vėjų, lietaus ir tiesioginės saulės. Sektorius nuo šiaurės į rytus iki pietryčių yra labiausiai mėgiamas paukščių, bet miško šešėlyje esantys inkilai renkamiesi dėl kitokių privalumų, pavyzdžiui, pasvirimo kampo. Neverta kabinti inkilo ant nudžiūvusio medžio drėgnosios pusės, kuria nuteka lietaus vanduo (pav. 10).
Dažniausiai įmanoma pamatyti, kuria medžio kamieno puse teka lietaus vanduo arba kur jis nuo šakų dažniausiai laša žemyn. Jeigu akivaizdžiai nesimato, verta palaukti lietaus ir įsitikinti. Papildomai, mažus inkilus verta šiek tiek palenkti žemyn, ypač, jei stogas kiek išsikiša. Didesni atviri inkilai kabinami, nukreipiant juos nedaug į viršų taip, kad lizdą paukščiai natūraliai suktų tolimiausioje inkilo dalyje. Jeigu įmanoma, inkilus kabinkite toliau nuo plėšrūnų (daugeliu atvejų – tai neįmanoma, pavyzdžiui, kiaunės gali karstytis beveik visur, bet inkilus soduose nuo kačių apsaugoti tikrai įmanoma). Spygliuoti krūmai labai tinka dirbtiniams paukščių būstams, nors juos apžiūrėti gali būti pavojinga.
Daugumai paukščių inkilo aukštis nėra svarbus (yra išimčių, paminėtų toliau). Jis gali būti nuo 1 m ir aukščiau, priklausomai nuo daugelio sąlygų. Inkilai, iškelti aukštai, labiau apsaugoti nuo agresyvių žmonių, bet yra labiau matomi nei tie, kurie paslėpti žemesnių šakų tankumyne. Išskyrus tas rūšis, kurios įeina į inkilą (lipučiai) daugumai paukščių svarbu, kad įėjimas būtų neužstotas ir į jį būtų galima lengvai įskristi.
Inkilų tankumas priklauso nuo aplinkos ir ketinamų apgyvendinti rūšių. Neblogai sekasi tiems, kurie išdėsto kelis inkilus daugmaž tolygiai, o po to prideda jų vis daugiau, kol tampa aišku, kad tolesnis inkilų kiekio didinimas jau nebepadidins šių paukščių populiacijos.
Bendruomeniški paukščiai peri žymiai arčiau vienas kito lizdų. Šiuo atveju reiktų pasistengti, kad inkilai būtų nors kiek skirtingi – eilė vienodų inkilų, sukabintų ant telegrafo stulpo labai trikdys paukščius. Geriau kabinti inkilus skirtingame aukštyje, ant skirtingų medžių ir pasuktus į skirtingas puses. Ne bendruomeniškiems paukščiams inkilų arti vienas kito įrenginėti negalima, nes pasireiškia agresyvūs veiksmai prieš per arti esantį tos pačios rūšies kaimyną. Inkilų perteklius, žinoma, yra pageidaujamas. 100% inkilų užimtumas praktikoje pasiekiamas retai. Daugumai rūšių – pusė apgyvendintų inkilų yra didelė sėkmė. Jei matote, kad daugumas inkilų yra užimti, reiktų iškelti jų daugiau.
Inkilai dažniau pritraukia daugiau paukščių, jei iškeliami ant skirtingų biotopų susisiekiančių ribų, labai skirtingų biotopų mozaikinėje aplinkoje arba izoliuotuose biotopuose. Tai – miško pakraštys, proskynos, mažos giraitės, upelių krantai ir vieniši medžiai.
Sodo inkilų negalima statyti prie lesyklų. Didelis kiekis besimaitinančių paukščių trikdys inkilo gyventojus, be to – tokios vietos pritraukia daugiau plėšrūnų. Išpuošti inkilai su prie jų pritvirtintomis lesyklomis – pavyzdys, kaip daryti nederėtų.
Geriausias laikas iškelti inkilus – iškart po to, kai jie jau padaryti. Paukščiai juos naudos net tuomet, kai perėti dar anksti. Kai kurie paukščiai vietą lizdams renkasi labai anksti (pavyzdžiui, naminiai žvirbliai apžiūri tinkamas vietas rudens viduryje, naminės pelėdos – viduržiemyje), todėl net tie inkilai, kurie iškeliami vasarą nebus pastatyti veltui.
Inkilai labiausiai reikalingi ten, kur apstu maisto, bet trūksta natūralių perimviečių. Tai miškai, kuriuose iškertami brandūs medžiai, o nudžiūvę medžiai šalinami, lygumos, kuriose iškertami aukšti medžiai ar griaunami seni pastatai, jaunų medžių plantacijos ir daugumas sodų.
Keliant didelius inkilus retoms ar nykstančioms rūšims, verta pasidomėti vietomis, kuriose ketinama kelti inkilus. Inkilai netoli vietų, kuriose sėkmingai perėjo kokia nors rūšis, gali padėti gausinant tos rūšies užimamą vietinę populiaciją.
Dideli inkilai gali pagelbėti rūšiai likti vietose, kurios yra nerūpestingai prižiūrimos (pavyzdžiui, ten, kur kertami nudžiūvę ar pavieniai išsiskiriantys medžiai). Dideli inkilai ar dirbtiniai lizdai gerai matomi žmonių ir vertėtų juos kelti gerai viską apsvarsčius. Jau geriau nekelti tokio paukščių būsto, negu iškelti ir sulaukti žinių, kad kasmet vagiami reto paukščio kiaušiniai (būna ir taip). Visi laukiniai paukščiai saugomi įstatymų, bet retos rūšys susilaukia daugiau dėmesio tiek iš globojančių organizacijų, tiek ir iš piktavalių žmonių.
Atsargiai elkitės su kopėčiomis. Nekelkite inkilų, ypač sunkių ar didelių, vienas. Visuomet prilaikykite kolegos kopėčias, nebent jos būtų labai trumpos. Didelių ir sunkių inkilų arba didelio jų kiekio kėlimas užima daugiau laiko ir reikalauja didesnio dalyvaujančių žmonių skaičiaus.
Dirbant vietoje, atsiranda ir nenumatytų problemų. Gerai suplanavus, daugumos problemų galima išvengti. Plotus, kuriuose ruošiamasi kelti inkilus, geriausia apžiūrėti žiemą, kai medžiai yra numetę lapus. Laikas, praleistas tyrinėjant aplinką, atsipirks, keliant inkilus. Verta turėti žemėlapį ir sužymėti jame vietas, kuriose bus keliami inkilai. Labai pagelbsti ne tik vietos parinkimas, bet ir konkretaus inkilo žymėjimas bei sąrašas, kuris inkilas kur bus keliamas. Lego kaladėlės, sudėliotos ant žemėlapio, pažymint skirtingus inkilus ir jas perstumdant – žymiai paprastesnis būdas išsiaiškint, kad išdėstymas parinktas negerai, nei būdas, kada užsilipama į aukščiausią medį ir suprantama, kad prikaltas ne tas inkilas. Verta pasižymėti ir iškylančias problemas, kad kitais metais nereiktų vėl su jomis susidurti.
Daugelis inkilų darymo operacijų yra potencialiai pavojingos, net ir inkilo kalimas. Neįmanoma surašyti visų perspėjimų, tik neverta veikti nutrūktgaliviškai ar nepagalvojus.
Susipažinkite su naudojamų įrankių darbo principais ir naudojimosi instrukcijomis. Nenaudokite įrankių, ypač elektrinių, ne pagal paskirtį. Dirbant su įrankiais, kurių darbo metu atšoka nuolaužos ar pažeriamos atplaišos, naudokite apsauginius akinius. Atsargiai dirbkite su elektros prietaisais.
Įsitikinkite, kad kopėčios neklibės, kai ant jų lipsite. Ypač atsargiai lipkite ant kopėčių, atremtų į plonus medžius ar storų medžių šakas.
Jei dirbate su plaustais ar dirbtinėmis salomis, neperkraukite valčių ir nedirbkite, stovėdami nedideliuose nestabiliuose laiveliuose. Dirbant giliose vietose, užsivilkite apsauginę liemenę. Du darbininkai – visuomet geriau, nei vienas.
Jei dirbate paukščių saugumui, nepamirškite ir savo saugumo. Paukščiams nepagelbėsite, jei susižeisite keldamas inkilą.
ziedavimas.com neprisiims atsakomybės už tai, jei kažkas, vadovaudamasis čia išdėstytais patarimais, nukentės, keldamas inkilą. Nerizikuokite dirbdami. Nė vienas inkilas nevertas sveikatai padarytos žalos.